Kategorija: <span>Straipsniai</span>

Straipsniai 12/03/2019 By Eglė Dapkevičė 0 Comments

Ką turėtų tėvai žinoti kreipdamiesi į vaikų psichologą

Tėvams kyla daug klausimų ir nerimo, susijusio su kreipimusi į vaikų psichologą. Bandysiu išskaidyti nerimą, atsakydama į keletą klausimų, kurie dažnai kyla tėvams pirmojo susitikimo metu.

Kada kreiptis į vaikų psichologą?

Ar vaikui reikalinga vaikų psichologo pagalba, suprasti padeda vaiko santykių šeimoje, akademinių pasiekimų, socialinio ir emocinio funkcionavimo kokybės įvertinimas. Jeigu vaikui kyla sunkumų namuose, mokykloje, bendraamžių tarpe ar visuomeninėje aplinkoje, jo elgesys ima jam trukdyti gyventi pilnavertį gyvenimą, atlikti jo amžiaus tarpsniui būdingus raidos uždavinius, neabejotinai jam reikalinga pagalba.

Kiek užtrunka vaikų psichologo konsultavimas, siekiant įveikti sunkumus ir pamatyti teigiamus pokyčius?

Tai vienas iš esminių klausimų, į kuriuos vaikų psichologas ir ieško atsakymo prieš pradėdamas teikti pagalbą, gydymą. Pirmiausia atliekamas psichologinis įvertinimas, kurio prasmė tokia pati kaip ir vaiko fizinio negalavimo įvertinimas, apsilankius pas šeimos gydytoją. Kartais šis procesas, galintis trukti apie 5 -10 susitikimų su vaiku bei tėvais, ir yra pagrindinė pagalba, nes psichologinio įvertinimo metu atsakoma, kas vaikui yra ir kokia konkrečiai pagalba gali būti vaikui naudinga, jei apskritai jos reikia. Su tėvais aptariama, ar vaikui reikalinga ilgalaikė pagalba ir naudinga būtų psichoterapija, ar jis pajėgus pasinaudoti ja. Kartais gali užtekti 20-30 vaikų psichologo konsultacijų tam tikrų įgūdžių įgijimui, padėsiančių įveikti išgyvenamą krizę ar paskatinti psichologinį augimą. Kartais veiksmingiausia pagalba vaikui dalyvavimas bendraamžių grupėje, į kurią renkasi panašių sunkumų turintys vaikai. Kartais tam tikri pokyčiai vaiko aplinkoje: šeimoje ar mokykloje, pasirodo turintys didžiausios įtakos problemų sprendimui. Taigi pirmiausia konsultacijos su vaikų psichologu vyksta aiškinantis, kokia ir kokios trukmės pagalba vaikui būtų efektyviausia.

Vaikų psichologo pagalba efektyviausia, kai su juo bendradarbiauja artimiausios vaikui aplinkos žmonės.

Tėvų vaidmuo – suteikti vaikų psichologui informacijos apie vaiką, jo elgesį namuose ir bendruomenėje, paruošti vaiką pirmam vizitui pas vaikų psichologą bei aktyviai įsitraukti į pokyčių procesą. Didžiausia sėkmė įveikiant sunkumus lydės, jei tėvai dės pastangų, siekdami pokyčių. Dažnai reikalingas ir vaiko mokytojų įsitraukimas. Vaikų psichologui labai svarbu šių žmonių bendradarbiavimas ir parama, be to dažnai jis mažai kuo galės padėti. Svarbu suprasti, kad pasiūlymai tėvams ar kitiems žmonėms iš artimos vaiko aplinkos, keisti savo elgesį reiškia paskatinimą išbandyti kitokius elgesio, reagavimo modelius, kurie galbūt pasirodytų efektyvesni nei iki šiol taikyti. Tai problemos sprendimo paieškos, jokiu būdu ne kaltinimas! Čia panašu kaip ir tais atvejais, kai vaikui nustatoma alergija ir šeimai rekomenduojama keisti mitybos įpročius, siekiant įveikti negalavimus. Svarbiausia būti tiesiog pakankamai gerais tėvais, kurie stengiasi ir geba ištaisyti nesusipratimus bei įveikti kliūtis.

Dažnai tai, kas sukėlė vaiko sunkumus ne taip svarbu.

Vaikų psichologas tyrinėja ir bando suprasti, kodėl šis vaikas šiuo gyvenimo momentu yra toks, koks yra ir kas jam padėtų. Dažnai tėvai kaltina save dėl vaiko sunkumų arba bando suprasti, kas apskritai kaltas dėl situacijos. Tačiau kaltinimai niekur neveda, praeities mes negalime pakeisti, bet galime prisidėti prie geresnės vaiko ateities.

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

Straipsniai įpročių ugdymas 06/03/2019 By Eglė Dapkevičė 2 Comments

15 patarimų kaip išmokyti vaiką tvarkytis?

Vaikų įtraukimas į bendrą veiklą – receptas, užtikrinantis santarvę ir tvarką namuose. Kasdieniai namų ruošos darbai, kuriuos tėvai ir vaikai atlieka kartu, padeda kurti ir išlaikyti stiprius tarpusavio santykius. Nuo pat mažumės kartu dirbdami su vaikais, džiaugsitės ne tik tiesioginiais rezultatais – padarytais darbais, bet ir darniu tarpusavio ryšiu.

Kodėl darbštieji mažyliai laikui bėgant aptingsta?

Namų ruošos darbai niekuomet nesibaigia, ypač kai namie yra vaikų. Dažnai ta netvarka atsiranda dar ir iš mūsų mažylių pabandymų susitvarkyti, kai jie iniciatyviai imasi veiksmų kopijodami tėvus. Džiaugiamės ir šypsomės matydami, kaip jie valo grindis su viršijančius jų ūgį šluota ar bando savo nuožiūra prikrauti skalbyklę skalbinių. Tai situacija, kurioje gavę citriną – netvarką, galime džiaugsmingai iš jos pasigaminti limonadą – vaiko savarankiškumo pamoką. Kodėl mes nepasinaudojame šia galimybe? Daugelis tėvų vietoj to, kad pasakytų „Mielasis, dabar surink visus žaislus į žaislų dėžę” viską surenka patys. Paprasčiausiai mus aplanko mintis „Bus greičiau viską padaryti pačiam”. Ir tai tiesa. Mes tikrai gebame greičiau tvarkytis, tačiau su tokiu požiūriu galime sau padaryti meškos paslaugą, net atsižvelgus į tai, kad matydamas tėvus nuolat besitvarkančius, vaikas turėtų suprasti, jog tvarka yra būtina. Yra mažiausiai 5 priežastys, kodėl entuziastingų mažylių iniciatyva darbuotis slopsta laikui bėgant:

1. Negaudamas nurodymų ar nepaprašytas pagalbos tvarkantis, vaikas tiesiog nesupranta, kad reikėtų kažko imtis. Ilgainiui jis ima galvoti „tvarka – tėvų reikalas”.
2. Negaudamas patvirtinimo, kad gerai daro ėmęsis veiksmų, pagyrimo, šio elgesio nebekartos.
3. Nuolat girdint neiginius „neliesk, neiimk, netrukdyk, vaiko inciaityva imtis ko nors taip pat slopsta.
4. Girdėdamas kritiką, nukreiptą į jo netinkamai, nekruopščiai atliktus darbus arba matydamas kaip mes jo tvarką perdarome iš naujo vaikas taip pat šio elgesio nebekartos, iniciatyva tiesiog bus nugesinta.
5. Pernelyg spaudžiamas tvarkytis vaikas jaučia nemalonius jausmus ir gali tam priešintis.

Venkite tokio elgesio – elkitės priešingai! Galite daug pasiekti kasdien žengdami mažus žingsnelius vaikų mokymo tvarkytis procese. Kokie tie žingsneliai turėtų būti?

Kaip įtraukti vaiką į namų ruošos darbus?

1. Skatinkite kuo dažniau vaiką įsitraukti į dauguma darbų, kuriuos atliekate. Tai bendradarbiavimo ugdymas. Paprašykite padėti, pasakydami, ko konkrečiai tikitės „Dariuk, padėk man nuvalyti stalą.” Prašykite, bet ne liepkite ir neįsakinėkite.

2. Pasitikėkite vaiku, skirdami jam darbą ar atsakomybę. „Tu gali vienas pats iškrauti indus iš indaplovės”. Jei vaikas dar per mažas dirbti su tikraisiais įrankiais, padovanokite pritaikytus vaiko amžiui įrankius, pavyzdžiui mažą šluotelę ar žaislinį kastuvėlį darbui sode.

3. Įtraukdami į darbus, leiskite vaikui pasirinkti: pasirinkimas gali būti iš kelių darbų, ar tiesiog iš kelių priemonių, reikalingų darbui atlikti. Tai ugdo vaiko savarankiškumą, pasitikėjimo savimi jausmą. „Monika, tvarkysime virtuvę. Rinkis, ar nori sudėti indus į indaplovę ar nuvalyti stalą ir spintelę?”, „Ko tau reikės valant stalą: kempinėlės ar šluostės?”

4. Parodykite vaikui pavyzdį. Paaiškinkite, kaip atlikti veiksmus. „Pirmiausia reikia papurkšti valomo paviršiaus valymo skysčiu, tada reikia nuvalyti su skudurėliu ir galiausiai nusausinti su popieriumi.”

5. Padrąsinkite už veiklumą. „Tau puikiai sekasi tvarkytis”. Padrąsinkite ypač tada, kai kas nors nesiseka „Visai nedaug beliko. Tereikia užlenkti šį lovatiesės kampą ir lova bus gražiai paklota”.

6. Kantriai stebėkite, neskubėkite įsikišti, pamatę klaidas ar vaiko patiriamus sunkumus, venkite viską padaryti už vaiką. Niekas negimė mokytas, todėl priimkite klaidas. Kritiką pakeiskite pamokymu ir pagalba. Vietoj „Ne, ne taip!”, sakykite „Reikėtų taip padaryti”, paiimkite vaiko rankas ir kartu atlikite veiksmus „Lengviau būtų, jei stipriau paspaustum, žiūrėk, va taip galime daryti.”

7. Parodykite, kad vaiko pagalba jums svarbi. „Tu man daug padedi”, „Esu dėkinga, kad sutvarkei virtuvę”, „Be tavęs tiek daug nepadaryčiau“.

8. Parodykite, kad vaiko pagalba naudinga. „Susitvarkei žaislus, todėl dabar turime vietos dėlionei dėlioti”

9. Pagirkite. Pasakykite, kad džiaugiatės vaiko elgesiu „Man patinka, kaip tu susitvarkei savo kambarį”. Įvardinkite konkrečiai už ką giriate. „Šaunuolis, labai kruopščiai nuvalei palanges”.

10. Apdovanokite vaiką jam svarbiais dalykais už atliktus darbus. Žadėdami apdovanojimus, aptarkite sąlygas su žodeliu „kai”. „Kai susitvarkysi žaislus, galėsi pažiūrėti filmuką”. Tokia kalba mes patvirtiname vaikui, jog jis anksčiau ar vėliau turėtų padaryti darbą. Tai šiek tiek skiriasi nuo sąlygos su žodeliu „jei”. „Jei susitvarkysi žaislus, galėsi pažiūrėti filmuką”, kuri suteikia galimybę visiškai atsisakyti darbo. “Jei -tada” sąlygą geriau naudoti, kai vaiko prašoma pagalbos ir nebūtinai tikitės, kad jis prisijungs. „Jei vietoj manęs išplausi grindis, greičiau išeisime į kiną ir galėsime prieš filmą dar užsukti ledų”. Apdovanojimai gali būti ir namų taisyklių dalis. „Filmukai žiūrimi tik tuomet, kai namie sutvarkyti žaislai”. Tėvai dažnai klausia, ar pinigai yra tinkamas paskatinimas už atliktus darbus. Kartais galima vaikams siūlyti pinigų už tam tikrus, tačiau būtinai neeilinius darbus. Pinigai turėtų būti išimtis iš taisyklės, bet ne – taisyklė. „Puikiai padirbėjai per bulviakasį. Štai tau keletas eurų, gali nusipirkti, ką nors kaip apdovanojimą už šiandien parodytą ištvermę – daug valandų dirbai”. Būtų neefektyvu siūlyti pinigų už kasdienes pareigas, pavyzdžiui lovos pasiklojimą ir pan.

11. Būkite žaismingi, įtraukdami vaikus į darbus. Suorganizuokite varžybas „Kas greičiau nuneš šiukšles į šiukšlių dėžę?”. Pasitelkite fantaziją „Dabar aš būsiu Batuotas Katinas ir valysiu batus. Nori prisijungti?”.

12. Nustatykite tvarkos namuose taisykles. Taisyklės turi būti aiškios, būtina aptarti: Kas? Kur? Kaip? Kada? „Prieš einant miegoti virtuvė turi būti tvarkinga. Sutvarkyta virtuvė – tai išplauti indai, maisto produktai sudėti į šaldytuvą, nuvalytas stalas”. Paskirstykite vaikams atsakomybes, priskirdami jiems nuolatinius darbus pagal jų galimybes. „Justai, tu esi atsakingas už gėlių laistymą. Palaistyk visas gėles namuose kartą per savaitę, pavyzdžiui sekmadieniais. Raimonda, tavo darbas kartą per savaitę nuvalyti dulkes nuo spintelių. Kurią savaitės dieną tau būtų patogiausia tai atlikti?”. Vaikus galime įtraukti į namų ruošos darbus sudarant darbų tvarkaraščius. „Sutarkime, kad šią savaitę grindis plauna mama, kitą savaitę tėtis, o trečią savaitę tu”.

13. Dar vienas žaismingas būdas pasiskirstyti darbais – “darbų loterija”, kurios metu reikia traukti surašytus lapeliuose darbus iš „darbų indo”. „Agne, tu ištraukei grindų valymą, aš indų plovimą. Imkimės darbo!”.

14. Parodykite vaikui supratimą – atspindėkite jo jausmus. “Suprantu, kad dabar tau nėra nuotaikos valyti grindų, nors ir tavo eilė. Galim sutarti, kad grindis išvalysi iki vakaro arba galim apsikeisti darbais – tu suplauk indus, o aš išvalysiu grindis”

15. Parodykite vaikui nesitvarkymo pasekmes: natūralias ir logines. Natūralios pasekmės: „Sunku rasti raudonąją mašinėlę, kai nesudedi žaislų į jiems skirtą dėžę”, „Tavo meškiukas sulijo, nes palikai lauke”. Loginės pasekmės: „Jei nesusirinksi kaladėlių, jas surinksiu aš ir išnešiu į garažą, kad daugiau nebesimėtytų”.

Vaiko tvarkymosi įgūdžių ugdymas yra tėvų ir vaikų bendravimo dalis. Netvarka turėtų būti suvokiama kaip galimybė dar vienai vertingai pamokai – tai bendravimo situacija, kuomet galime sustiprinti tarpusavio ryšį, užuot konfliktavę. Tereikia mažumėlę pasistengti. Sėkmės!

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

Straipsnis publikuotas www.delfi.lt ir psichika.eu

Straipsniai baimės • skyrybos • vaiko raida • vaikų santykiai 27/02/2019 By Eglė Dapkevičė 0 Comments

Kaip padėti išsiskyrusių tėvų vaikams, kai gimsta brolis arba sesė?

Kaip jaučiasi išsiskyrusių tėvų vaikai, kai naujoje tėvų partnerystėje gimsta sesuo ar brolis? Kaip padėti šiems vaikams? Kaip sustabdyti kylančius konfliktus tarp vaikų? Tai aktualūs klausimai skyrybas išgyvenusioms šeimoms. Gvildenu šią temą, atsakydama į susirūpinusios mamos laišką:

Sveiki,
Pas mane šeimoje tokia situacija rutuliojasi negraži ir dėl to pykstamės labai su vyru. Vyras iš pirmos santuokos turi dvynius, jiems jau beveik 6 metai. Ir yra mūsų dukrytė, kuriai greit sukaks 2 metukai. Ji labai nori bendrauti ir draugauti su broliais, kai jie atvažiuoja. Tačiau dvyniai labai negražiai elgiasi su ja, stumdo, muša, šneka visokias bjaurybes apie ją, rėkia, na, ir, aišku, nebrandrauja normaliai. Tik retkarčiais užeina tarpsniai, kai vienas iš jų šiek tiek pažaidžia su ja, bet tada kitas iškart nustatinėja, kad jis nežaistų su dukryte. Žinoma, dėl to aš su jais labai pykstuosi, nes man skaudu žiūrėt, kaip jie ją šitaip engia ir skriaudžia. Dėl to ir vyras pyksta ant manęs, kad aš grubiai su jais kalbu, būna, užšaukiu, kai matau jau, kad muša. Aš vyrui nuolat sakau, kad kalbėtųsi su sūnumis, kad mokytų gražiai elgtis. Jis tą daro, bet labai pasyviai. Gal dėl to, kad jie kartu su mumis negyvena ir jis nenori persistengt ir per daug auklėti, kad liktų geras tėtis, o ne tas, kuris bamba ir moralizuoja dėl jų taip nemėgstamos sesers. Aš net nežinau. Taigi, kai tik savaitgaliais jie pas mus, taip pastoviai mes su vyru nesantaikoje. Kol dukrelė nebuvo gimusi, sutariau su vaikais labai puikiai. Nežinau, ka daryt. Prašiau juos nuvesti pas psichologą, kad pašnekėtų su jais ir duotų pararimų, bet jų motina net girdėt nenori, aiškina, kad jie ne kokie “psichiniai”, kad reiktų vesti pas psichologą. Tai štai tiek jų motina išprususi, kad psichologą vis dar laiko psichiatru ir kažkokiu košmarišku dalyku.

Skaitant laišką atrodo, kad šiuo metu visai jūsų šeimai sunkus metas. Rašote, kad po dukters gimimo pasikeitė ne tik jūsų santykiai su vyro vaikais iš pirmos santuokos, bet tai turi įtakos ir judviejų pačių tarpusavio ryšiui. Vaiko gimimas jūsų šeimoje įnešė daug pokyčių į jūsų gyvenimą. Jūs tapote mama, jūsų vyras – mergaitės tėčiu, vaikai – broliais sesei, dvynukams dabar esate ne tik tėčio gyvenimo partnerė, bet ir sesers mama. Nauji vaidmenys kelia naujus iššūkius. Teigiate, kad pagrindiniai konfliktai kyla dėl netinkamo brolių elgesio su jūsų dukra ir tėčio vengimo sudrausminti juos. Kaip išvengti nesutarimų? Ką daryti, kad pasikeistų berniukų elgesys su sesute? Ieškant atsakymo į šiuos klausimus, pabandykime suprasti kas verčia dvynius ir jų tėtį elgtis pasirinktu būdu. Pažvelkime į jų vidinį pasaulį ir kas galėtų ten vyksti.

Kaip jaučiasi vaikai iš išsiskyrusių šeimų, gimus sesei/broliui?

Išgyvena pavydą, vienišumą

Šeimos pagausėjimas visada reiškia, kad tėvų dėmesys paskirstomas keliems vaikams, vadinasi vyresnieji gauna jo mažiau nei iki tol. Jūsų situacijoje dvyniai kaip ir dauguma vaikų, kuriems gimsta brolis ar sesuo, neteko dalies dėmesio iš jūsų kaip tėvų, taigi išgyvena tam tikrą netektį. Tai gali kelti pyktį, pavydą, nusivylimą, liūdesį. Suvokimas, kad sesuo visą laiką gyvena su tėčiu, o berniukai su juo matosi tik savaitgaliais, taip pat gali kelti slogių jausmų, jie gali pasijusti nereikalingi ir vieniši.

Pyksta ir jaučiasi verčiami atitikti naujus reikalavimus, išpildyti lūkesčius

Gimus broliui ar sesei vyresnieji užima naują socialinį vaidmenį. Būti broliu mažai sesei kai kuriems vaikams gali būti didelis iššūkis, ypač kai iš jų tikimasi, kad jie bus „didžiaisiais broliais“ kartais tiesiogiai primetant tam tikrus reikalavimus arba nesąmoningai demonstruojant savo lūkesčius. Dažnai nejučia tėvai pradeda elgtis taip tarsi vaikai jau būtų gerokai ūgtelėję, pervertindami jų brandumą.

Jaučiasi atitolę, abejingi

Šiltų santykių tarp brolių ir sesers stoka gali būti ir dėl pakankamai objektyvių priežasčių. Viena vertus, kuo mažiau įsitraukiame į santykį, kuo mažiau praleidžiame laiko su kitu, tuo sunkiau užmegzti tvirtą ir šiltą tarpusavio ryšį. Vaikai iš išsiskyrusių šeimų, sutinkantys savo sesę/brolį tik savaitgaliais, praleidžia mažiau laiko kartu nei broliai ir seserys gyvenantys po vienu stogu. Tai natūraliai trukdo ir santykio mezgimuisi. Kita vertus, vaikai gali mažiau tarpusavy bendrauti ir dėl skirtingų interesų, susijusių su amžiaus skirtumais.

Patiria ambivalenciją, jaučia kaltę

Kūdikio gimimas išsiskyrusių tėvų naujoje partnerystėje vaikams gali sužlugdyti paskutines jų viltis ir svajones apie tėvų susitaikymą. Suvokimas, jog mama ir tėtis daugiau niekada nebebus kartu gali kelti itin sunkius jausmus. Dėl to būna, kad vaikai neleidžia sau mylėti naujosios sesers/brolio, jausdami vidinį lojalumo tėvams konfliktą, bijodami tokiu būdu įžeisti savo mamą ar tėtį.

Kaip jaučiasi tėvas gimus dar vienam vaikui naujoje partnerystėje?

Pirmiausia kaip ir kiekvienoje šeimoje gimus dar vienam vaikui, tėvams padaugėja atsakomybių, reikalaujančių vidinių išteklių. Šios aplinkybės neretai prisideda prie tėvų kaip poros sumažėjusio pasitenkinimo tarpusavio santykiais. Skirtingi požiūriai į vaikų auklėjimą yra labai dažna poros konfliktų priežastis. Išsiskyrusiems tėvams dažnai šalia naujų iššūkių gimus kūdikiui atsiranda kaltės jausmas, kad nepraleidžia tiek laiko su kartu negyvenančiais savo vaikais kaip su kartu gyvenančiu kūdikiu. Dėl šios savigraužos trokštama bet kokia kaina palaikyti gerus santykius, nesusipykti su vaikais, kas kartais gali nuvesti prie pernelyg didelio nuolaidžiavimo ten, kur turi būti nubrėžtos griežtos ribos.

Kaip stiprinti šeimos narių tarpusavio ryšį?

Kaip ir bet kurioje šeimoje, gimus broliui/sesei, vyresnieji vaikai turėtų jausti, kad jie vis dar yra mylimi. Broliškumo, draugiškumo, rūpinimosi kitu vaikus galime išmokyti per savo pavyzdį. Būkite jautrūs, atidumas kito poreikiams gimdo jautrumą. Kai vaikai pasijus svarbūs ir mylimi, jiems bus lengva mylėti ir mažąją sesutę, nes nereikės konkuruoti su ja dėl meilės ir dėmesio. Praleiskite laiko su dvyniais, patvirtindami, kad jums svarbus jūsų tarpusavio ryšys. Išsiaiškinkite, ko reikia kiekvienam iš jų? Kiekvienam skirkite atskiro individualaus dėmesio. Tai ypač svarbu dvyniams, kurie nuo pat gimimo apskritai turi mažiau galimybių patirti individualaus dėmesio malonumą ir greičiausiai ir taip nuolat dėl jo konkuruoja. Kartais užtenka visai nedaug, siekiant atkurti buvusį ryšį ir išlaikyti jį. Užpildykite vaikų meilės poreikį jiems priimtiniausiais ir reikalingiausiais būdais. Reguliarūs apkabinimai, švelnūs žodžiai, pagyrimai, bendros pramogos, pagalba sprendžiant problemas, patarnavimas, net jei tai yra tiesiog arbatos puodelio atnešimas, arba smulkios dovanėlės, rodančios, kad galvojate apie juos, gali pozityviai nuteikti kiekvieną ir sustiprinti jūsų santykius. Tėčio vaidmuo berniukų gyvenime ypač svarbus. Jo dėmesys dvyniams ir aktyvus įsitraukimas į jų reikalus gali būti lemiamas sprendžiant laiške aptariamus sunkumus. Diena arba bent jau pusdienis skirtas tik tėčiui ir sūnums tik viena iš galimybių, padėsiančių vėl suartėti.

Sukurti santykių per prievartą nepavyks, todėl neverskite vaikų daryti to, kam jie dar nepasiruošę. Nereikėtų berniukų įkalbinėti pažaisti su sese, jei jie to nenori. Dvynių ir jų sesutės amžius labai skirtingas, skiriasi jų poreikiai bei žaidimai. Pastebėkite, ko reikia berniukams? Paprastai šešiamečiai trokšta lyderiauti. Skatinkite kuo daugiau praleisti pozityvaus laiko kartu su seserimi pasiūlydami jiems veiklos, kurioje jie galėtų šį poreikį patenkinti. Tai galite padaryti įtraukdami juos į bendras visos šeimos veiklas, suteikdami jiems malonių atsakomybių. Žaiskite kartu su visais vaikais, kad jie galėtų praktiškai mokytis pozityvaus bendravimo, komandinio darbo principų per patirtį imdami pavyzdį iš jūsų. Stiprinkite tarpusavio ryšį kalbėdami, jog berniukai turi sesę, vengdami apibūdinimų „netikra sesė“, „pusiau sesė“ ar pan. Palaikykite kontaktą per atstumą, dažniau pasiskambindami, jei yra galimybių kasdien nusiųsdami vieni kietiems elektronines nuotraukas, atspindinčias dienos įvykius ir nuotaikas. Pagaminkite fotografijų, kuriose būtumėte visi kartu ir pasidėkite matomoje vietoje, kad atvykstantys savaitgaliais vaikai žinotų, jog jie čia laukiami ir nuolat prisimenami.

Jautriai reaguokite ir priimkite visus vaikų jausmus. Padrąsinkite vaikus kalbėti apie juos, kviesdami pokalbiui: „Matau, kad tau liūdna. Gal norėtum apie tai pasikalbėti?“. Prisiminkite ir jiems pabrėžkite, kad kiekvienas turime teisę jausti visokius jausmus. „Atrodo, kad tu pasidarai piktas kaskart, kai pasimatai su sese. Kaip manai, dėl ko taip yra?“ Žinoma, laisvė jausmams nereiškia laisvės veiksmams. Būtina vaikams netinkamai elgiantis nustatyti ribas. Tačiau net tais atvejais, kai netoleruojate tam tikro elgesio, brėždami ribas, stenkitės pakartoti, kad svarbūs kiekvieno poreikiai ir jausmai. Galima sakyti „Suprantu kaip tu jautiesi. Tikrai pikta, kad tai įvyko ir tu turi pilną teisę pykti, tačiau skriausti sesės negalima. Kitą kartą įvykus tokiai situacijai paprašyk mano pagalbos, padėsiu išspręsti konfliktą“. Atsakomybę už ribų nustatymą turi prisiimti abu tėvai. Tėvų tarpusavio konfliktai nepadės vaikams tapti draugiškesniais. Todėl svarbu iš anksto susitarti kaip ir kada drausminsite vaikus ir kad bent jau prie vaikų laikysitės vienos pozicijos, o nesutarimus spręsite jiems nematant. Puoselėkite savo kaip poros santykius. Pasikalbėkite, ką galite gero padaryti dėl vienas kito, kad jaustumėtės mylimi. Pasitenkinimas santykiais padės lengviau pakelti konfliktus, kurie yra neišvengiami kasdieniame gyvenime. Be to, vaikai ima bendravimo pavyzdį iš tėvų, todėl kuo jūs geriau sutarsite, tuo ir vaikai tarpusavy elgsis pozityviau.

Būkite bendražygiais įveikdami sunkumus ir kurkite ryšį kasdien iš naujo!

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

Publikuota www.tavovaikas.lt ir psichika.eu

Straipsniai vaikų psichologas 24/01/2019 By Eglė Dapkevičė 0 Comments

Kaip paruošti vaiką vizitui pas vaikų psichologą?

Tėvai dažnai nerimauja prieš atvesdami vaiką pas psichologą. Jiems kyla klausimų: „Ar turėčiau pasakyti apie atvykimą? Ką turėčiau sakyti? Ką daryti, jei vaikas nenorės ateiti?“. Nuslėpimas ar melas apie būsimą apsilankymą tik kuria arba gilina tarpusavio santykių problemas, todėl svarbu iš anksto ir nuoširdžiai perspėti vaiką apie būsimą apsilankymą pas vaikų psichologą.

Normalu, kai tėvai nerimauja. Normalu, jei ir vaikas nerimauja prieš atvykdamas pas vaikų psichologą. Jiems gali kilti klausimų, kas yra vaikų psichologas, ką jis veikia ir kodėl jie turėtų lankyti konsultacijas. Nežinant, ko tikėtis ar pasitinkant naujoves visiems žmonėms nerimas kyla natūraliai. Todėl siekiant sumažinti šį nerimą, svarbu vaiką tinkamai paruošti susitikimui su vaikų psichologu. Kaip tai padaryti? Kada ir ką reikėtų vaikams pasakyti prieš apsilankymą pas vaikų psichologą?

Pasiruoškite pokalbiui

Skirkite specialų laiką pokalbiui apie ėjimą pas vaikų psichologą, kad būtų galimybė vaikui atsakyti į visus jam rūpimus klausimus. Ši informacija neturėtų nuskambėti po sunkios dienos, uždarant duris ar konflikto įkarštyje, tai vaikui atrodytų kaip bausmė. Pokalbio lengvumas siunčia vaikui žinutę, kad ieškoti pagalbos yra normalu. Praneškite vaikui, jei jau buvote nuvykę patys pas vaikų psichologą, nes paprastai specialistas susitinka pirmiausia su tėvais, prieš pasimatydamas su vaiku. Jei vyksite kartu su vaiku, informuokite jį apie tai.

Įvardinkite kreipimosi priežastis

Kalbantis svarbiausia būti nuoširdžiam ir sakyti teisybę apie kreipimosi į vaikų psichologą priežastis. Netiesa arba vengimas apie tai kalbėti gali vaikui didinti nerimą ir nepasitikėjimą, o tai trukdo sėkmingam pirminio kontakto su specialistu kūrimui. Kreipkite dėmesį į pozityvą, verčiau įvardinkite, kad einate, siekdami jaustis geriau, užuot akcentuodami esamas problemas.

Suteikite aiškumo

Vaikams suprantama kalba paaiškinkite, kas yra vaikų psichologas, kuo jis skiriasi nuo kitų specialistų, su kuriais vaikui yra tekę susidurti.

Mažesniems vaikams galite pasakyti, kad vaikų psichologas kalbasi su vaikais ir tėvais bei žaidžia, siekdamas padėti išspręsti problemas ir geriau pasijusti. Aiškindami, remkitės vaikams suprantamomis analogijomis. Galite sakyti, kad vaikų psichologas padeda vaikams pamatyti stipriąsias savybes ir išugdyti norimas, pasiekti pergalių, kaip ir krepšinio treneris padeda komandai pasiruošti varžyboms ir jas laimėti. Pasinaudokite literatūra**, padedančia vaikams suprasti, kas yra vaikų psichologas ir kas vyksta jo kabinete.

Papasakokite, ko vaikas atvykęs pas vaikų psichologą gali tikėtis: kaip vyksta konsultacija, kiek laiko ji trunka, ką vaikas galės daryti, kur bus ir kaip atrodys kabinetas*.

Vietos, aplinkos, į kurią vaikas eis, apibūdinimas gali turėti didelės reikšmės mažinant nerimą, kurį kelia nežinomybė. Pasakykite, kad vaikų psichologo kabinete bus žaislų, kur jis randasi (mokykloje, ligoninėje, privačiame name ir pan.). Perspėkite, ar būsite kartu su vaiku kabinete, ar jis liks vienas su vaikų psichologu. Informuokite, jei lauksite laukiamajame arba būsite netoliese.

Padrąsinkite

Kalbėkite apie vaikų psichologą pozityviai, vengdami sudaryti įspūdį, jog tai dar vienas suaugusysis – tėvų atstovas. Padrąsinkite elgtis laisvai, būti savimi. Perspėkite, kad viskas, ką vaikas pasakys psichologui ir ką veiks susitikimo metu bus laikoma paslaptyje ir be vaiko leidimo niekas nesužinos, net tėvai. Vaiko paslaptys, nepaisant jo nuomonės, gali būti atskleidžiamos tėvams tik tuo atveju, jei vaikui gresia pavojus sveikatai ar gyvybei iš aplinkinių ar yra savižudybės rizika ***

Akcentuokite bendrumą

Perduokite vaikui žinutę, kad sunkumai sprendžiami bendromis pajėgomis, kad vaikų psichologas kalbėsis ir padės ne tik jam, bet ir tėvams. Išsklaidykite galimus klaidingus vaiko įsitikinimus apie save, pabrėždami, kad jis nėra problema.

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

Publikuota psichika.eu

* Vaikų psichologo kabinetas nuotraukoje. Tai erdvė, kurioje dirbu su vaikais aš.

** Lietuvoje išleista 3–11 metų vaikams skirta I. Banionienės , A. Pundzevičienės knyga „Knyga vaikams apie psichologus“. Daugiau apie knygą čia

*** Pagal psichologo profesinės etikos kodeksą (2017) 1.2.2 punktą: Konfi dencialią informaciją psichologas gali atskleisti tik tuomet, jeigu akivaizdžiai gresia rimtas pavojus visuomenei, kliento ar kitų asmenų sveikatai arba gyvybei, ir nepažeidus konfidencialumo neįmanoma išvengti žalos ir tuomet, kai konfidencialią informaciją atskleisti psichologą įpareigoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Pastaruoju atveju psichologas turi pateikti tik su byla tiesiogiai susijusią konfidencialią informaciją.

Straipsniai baimės 23/01/2019 By Eglė Dapkevičė 0 Comments

10 patarimų kaip padėti vaikui įveikti drovumą

Auginate drovų vaiką? Norite jį užauginti pasitikinčia savimi asmenybe? Tuomet šis straipsnis Jums. Pateikiu 10 patarimų kaip elgtis, norint padėti vaikui įveikti drovumą, atsakydama į nedrąsios mergaitės mamos, parašiusios į www.tavovaikas.lt redakciją, klausimą:

Dukrai netrukus sukaks 5 metai. Mergaitė nėra lėta, bet yra nedrąsi. Reikia ko nors paklausti ar net pasakyti „labas”, ji nedrįsta, slepiasi už manęs, prašo manęs kalbėt už ją. Pati nuo vaikystės esu nedrąsi, daug dėl to išgyvenau ir kažkaip su metais, su tuo susitaikiau ir prisitaikiau, nors dar ir dabar būna, kad man tai „pakiša koją”. Galvojau, kad tokia esu dėl griežto auklėjimo. Noriu padėt dukrai tapti drąsesne, kad ji užaugtų laisva, savimi pasitikinti, tik kaip tai pasiekti – nežinau. Pavyzdžio, iš kurio to mokytųsi, ji neturi. Ką jūsų specialistai galėtų man patarti?”

Kaip užauginti laisvą, pasitikintį savimi vaiką?

Tai aktualus klausimas visiems, kas turi vaikų. Laisvas, pasitikintis savimi vaikas, visų pirma, yra save gerbiantis vaikas, turintis vidinį tikėjimą savo pajėgumu sprendžiant problemas, jaučiantis, kad gali būti priimtas kitų tarpe, siekiantis išbandyti naujus dalykus. Tuo tarpu, nedrąsus, socialinėse situacijose nesijaučiantis saugus vaikas stokoja tokio tikėjimo ir iniciatyvumo. Nuolatinis atsiribojimas nuo socialinių santykių tik padidina problemos mastą ir prisideda formuojantis naujiems sunkumams. Drovumo priežastys gali būti įvairios. Jau gimdami atsinešame tam tikrą temperamentą. Jei vaikas jautresnis, tikėtina, kad tai prisidės prie vėlesnio jo drovumo, tačiau neretai nedrąsumo priežastys susijusios su ankstyvaisiais santykiais tarp vaiko ir tėvų, pirmosiomis jo patirtimis, įveikiant sunkumus, susidraugaujant su kitais ir pan.

Vaikų psichologas gali padėti suprasti, kokios yra vaiko sunkumų priežastys ir kas konkrečiam vaikui labiausiai padėtų juos įveikti,. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar sprendžiant problemas ieškoma specialistų pagalbos, ar ne, tėvų vaidmuo bandant įveikti vaiko patiriamus iššūkius yra ypatingai svarbus. Visų pirma tėvai yra pavyzdys, iš kurio mokomasi stebint. Kitas esminis pagalbos vaikui šaltinis tai aktyvus, pagarbus, jautrus ir drąsinantis kasdienis tėvų bendravimas su vaiku, motyvavimas įveikti sunkumus. Norint padėti vaikui įveikti baimes, svarbu atsisakyti klaidingo požiūrio, kad problemos sprendžiasi savaime, kad vaikas išaugs iš drovumo ir nepasitikėjimo savimi. Toliau pateiksiu 10 patarimų, ką daryti norint padėti vaikui įveikti drovumą ir užauginti jį laisva, pasitikinčia savimi asmenybe.

Pažvelkite į situacijas vaiko akimis

Efektyviausia pagalba kovojant su nepasitikėjimu savimi bus tuomet, kai suprasime, kas vaikui kelia nerimą ir stabdo nuo iniciatyvos. Išsiaiškinkite, gal vaiką atsitraukti skatina klaidingi jo įsitikinimai apie save, kad „jei man nepavyks, aš nieko vertas“. Parodykite, kad priimate vaiką tokį, koks jis yra, jautriai reaguodami ir nesureikšmindami jo nesėkmių. Užuot kritikuodami, pasikalbėkite apie jas be priekaištų, moralizavimo, gėdinimo, pašaipos ar lyginimo su kitais. Nuolat domėkitės ir tyrinėkite, kas dedasi vaiko vidiniame pasaulyje, kalbėkitės apie patiriamus jausmus analizuodami stresą kėlusią situaciją, taip padėdami ir pačiam vaikui susigaudyti, kas jį neramina. Parodykite, kad esate pasirengęs išklausyti :“Jaučiu, kad tau negerai. Gal norėtum su manimi apie tai pasikalbėti?“ Atspindėkite vaikui: „Tau šiek tiek drovu?“ , „Atrodo, mieliau norėtum pažaisti vienas nei su kitais?“ Paklauskite: „Ar kas nors su tavim blogai elgiasi?“, „Ar tau atrodo, kad kiti gali iš tavęs pradėti juoktis, kai kalbėsi?“. Paaiškinkite, kad yra normalu tuo pačiu metu trokšti priešingų dalykų: ir bendravimo, ir atsitraukimo.

Svarbu priminti sau, kad nors vaikai ir tėvai yra panašūs, visgi Jūsų vaikas – tai ne Jūs. Taigi žvelgimas į situaciją vaiko akimis apima ir jo išgyvenimų, elgesio atskyrimą nuo savo paties prisimenamų vaikystės ar dabar išgyvenamų jausmų. Paklauskite savęs, ko aš nerimauju? Ką man reiškia tai, jog mano vaikui sunkiau susidraugauti ar būti drąsiam? Ne visi vaikai vienodai aktyvūs ir vienodai greitai apsipranta naujose situacijose.

Mokykite vaiką tvarkytis su nemaloniais išgyvenimais

Jei vaikui sunku kalbėti apie jausmus, pasiūlykite jam nupiešti savo nemalonų jausmą. Galite piešinį įdėję į voką užklijuoti ir pasiūlyti jį pasidėti, kur vaikui norėtųsi arba išmesti. Toks veiksmas yra simbolinis nemalonaus jausmo atsikratymas.

Rodykite vaikui pagarbą būdami kantrūs

Išlaukite, kol vaikas pasirengs žengti žingsnį, įveikdamas savo nerimą. Gali kilti pagunda atsakyti už vaiką, bet toks elgesys tik patvirtintų vaikui, kad vienas jis negali susidoroti su savo nedrąsa. Palaikykite kiekvieną pastebimą entuziazmo kibirkštėlę imtis veiksmų ir suteikite galimybę įsitraukti pamažu. Juk tobulėjame kasdien po truputį, todėl ir vaikui keliami reikalavimai turi būti adekvatūs, atsižvelgiant į jo amžių ir asmenybę. Jei akivaizdžiai matote, kad vaikui pernelyg sunku įveikti užduotį, atsakyti į užduotą klausimą ar paklausti, nebeskatinkite jo.

Nesijaudinkite, ką pagalvos kiti

Svarbiausia kurti ir išlaikyti pozityvų ryšį su savo vaiku. Apginkite vaiką, jei aplinkiniai nekantrauja ar susierzina dėl jo neryžtingumo. Neleiskite kitiems jo skaudinti. Tačiau išlaikykite balansą tarp pernelyg didelio globėjiškumo ir psichologinio spaudimo elgtis tam tikru būdu.

Padrąsinkite žodžiais

Padrąsinkite vaiką paaiškindami, kad situacija saugi. „Ta mergaitė atrodo draugiška. Gali pabandyti pasisveikinti su ja ir paklausti jos vardo“. Paraginkite veikti įvardindami vaiko gebėjimus ir gerąsias savybes. „Tu esi draugiškas, nes moki dalintis. Gali pabandyti pasiūlyti mergaitei savo kibirėlį, juk du turi. Manau ji apsidžiaugs.“

Priminkite vaikui ankstesnius sėkmingai įveiktus iššūkius. „Pameni kaip praėjusį kartą žaidimų aikštelėje susipažinai su berniuku. Prisimenu, kad iš pradžių tau buvo šiek tiek nedrąsu, bet tu priėjai prie jo ir jums buvo linksma kartu pažaisti tą kartą“

Nedrąsiam vaikui vien tik pabandymas yra vertas pagyrimo. Pastebėkite vaiko pastangas. “Mačiau, kad padavei berniukui mašinėlę, kurios jis ieškojo. Tu labai rūpestingai pasielgei“

Padrąsinkite veiksmais

Parodykite vaikui savo palaikymą iškilus bėdai, atliepkite ir pasisiūlykite šiek tiek padėti, rodydami pavyzdį, ypač naujose situacijose. „Matau, kad dvejoji eiti ar ne. Jei nori galiu tave palydėti“. Parodykite, kad pastebite net mažytę pažangą, sėkmę. Nusišypsokite, apkabinkite ar paplekšnokite per petį.

Parenkite vaiką situacijoms, kuriose jam gali kilti nerimas

Pasikalbėkite su vaiku, kas, jo nuomone, gali atsitikti baisaus naujoje situacijoje, aptarkite kaip išvengti ar sustabdyti stresą keliančią patirtį. “Jei tau pasidarys nejauku, gali trumpam atsitraukti tolėliau nuo kitų ir pabūti vienas, kol pasijusi geriau. Būtinai pasakyk, jei tau pasidarys nemalonu žaisti“ Patarkite vaikui, kad pasijutus neramiai, jis gali apie tai pasisakyti žmogui, kuriuo pasitiki. „Pasakyk auklėtojai, jei tau nepatiks kaip su tavimi bendrauja kiti“. Pamokykite savęs raminimo technikų: kvėpavimo pratimų, raminančių frazių. “Aš ramus, man pavyks!“.

Paskaitykite kartu istorijų apie panašius sunkumus išgyvenančius herojus, kurios iliustruotų kaip jiems pavyko juos įveikti.

Galite parepetuoti, paklauskite tikėtinų klausimų, kurių vaikas gali sulaukti. Pamokykite atsakyti. Tai galima daryti tiesiog žaidžiant vaidmeninius žaidimus. Žaisdamas vaikas gali įgyti naudingos socialinės patirties, pvz. išmokti suformuluoti klausimą.

Jei yra galimybė, galite nueiti anksčiau apžiūrėti naują vietą, į kurią vaikui reikės eiti. Jei tektų vaiką palikti kito žmogaus priežiūrai iš anksto susipažinkite su juo, pristatykite vaiką ir papasakokite apie jo sunkumus ir stipriąsias savybes.

Stenkitės, kad vaikas norėtų bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiais

Plėskite socialinį ratą. Sudarykite galimybes bendrauti su panašiais vaikais. Galite lydėti vaiką į įvairius jam patinkančius būrelius, pasikvieskite į namus svečių, net nebūtinai su vaikais. Turėdamas galimybę matyti kaip bendraujate vaikas mokysis iš jūsų pavyzdžio.

Mokykite savo pavyzdžiu

Vaikai panašūs į savo tėvus. Drovumas dažnai būdingas vaikams, kurių tėvai yra nerimastingi, nedrąsūs, nepasitikintys savimi. Ši savybė gali būti perimama pamėgdžiojant. Būtų neteisinga iš vaikų reikalauti to, ko patys negalime, todėl norėdami pagelbėti vaikui įgyti laisvumo, tėvai turėtų stengtis įveikti ir savo drovumą. Dalyvaukite kartu su vaiku įvairiose socialinėse situacijose rodydami pasiryžimą rizikuoti.

Padrąsinkite save

Net ir labai stengiantis drąsinti savo vaiką, jis gali reaguoti ne taip kaip norėtume. Gali būti sunku tai matyti, tačiau viskam reikia laiko. Nenusiminkite, o tokiais atvejais padrąsinkite ir save. Tobulėjama pamažu nuolat dedant pastangų.

Sėkmės!

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

www.tevupsichologas.lt

Publikuota www.tavovaikas.lt

Straipsniai įpročių ugdymas • vaiko raida • valgymas 23/01/2019 By Eglė Dapkevičė 0 Comments

Kodėl žindomi vaikai tokie protingi?

Moksliniai tyrimai atskleidė, kad žindyti vaikai pasižymi aukštesniu intelektu. Vienas iš įdomesnių tai patvirtinančių tyrimų¹ buvo atliktas Brazilijoje ir truko net 30 metų! Duomenys apie beveik 3 500 žindomų vaikų buvo rinkti nuo jų gimimo 1982 metais iki 2013 m. kol jiems sukako trisdešimt. Buvo nustatyta, jog apie 1 metus trunkantis vaikų žindymas siejasi su aukštesniu jų intelektu, ilgesniu laiko tarpu, skirtu išsilavinimui įgyti t.y. jie daugiau studijavo bei didesnėmis pajamomis po 30 metų. Tyrimui vadovaujantis mokslininkas Dr. Bernardo Lessa Horta teigia, kad “tokio pozityvaus efekto priežastis yra motinos piene esančios riebalų rūgštys, turinčios didelės reikšmės vaikų smegenų vystymuisi. O tai, kad didesnis IQ suaugus siejasi su ilgiau trunkančiu žindymu rodo, jog didelę reikšmę intelektiniams gebėjimams turi ir suvartojamo pieno kiekis“

Ar tikrai žindymas pats savaime turi tokios didelės reikšmės intelektui?

Dr. Benjamin Gibbs ir Dr. Renata Forste², ieškodami atsakymo, kodėl žindymas siejasi su aukštesniu vaikų intelektu, ištyrė 7 500 vaikų nuo 9 mėn. amžiaus iki kol jiems sukako 4 metai. Šiame tyrime buvo apklaustos mamos žindžiusios bent 3 mėnesius arba daugiau. Mokslininkų spėjimas, kad ne žindymas, o būtent tam tikras motinų elgesys lemia skirtumus tarp žindytų ir nežindytų vaikų pažintinių gebėjimų, pasitvirtino. Tyrėjai nustatė, kad vaikų intelektiniams gebėjimams didelę įtaką daro 2 dalykai:

- gebėjimas jautriai atreaguoti į vaiką
- dažnas skaitymas vaikui nuo kūdikystės

Kaip tai siejasi su žindymu?

Paaiškėjo, kad šios dvi savybės ypač būdingos būtent žindančioms mamoms. Žindančių motinų, bet nepasižyminčiu nei jautrumu kūdikių signalams, nei dažnu skaitymu, vaikai nepasižymėjo aukštesniais intelekto įverčiais.

Manau, kad dažno skaitymo vaikui nauda jo pažintinei raidai pakankamai aiški. Tačiau įsivaizduoju, kad tam tikrų neaiškumų gali būti bandant suprasti kas yra gebėjimas jautriai atreaguoti į vaiką.

Ką reiškia jautrus reagavimas į vaiką?

Tai motinos gebėjimas pastebėti vaiką, jo poreikius, teisingai juos suprasti ir nedelsiant, atsižvelgiant į vaiko amžių ir galimybes palaukti, tinkamai juos patenkinti. Jautri motina vaikui verkiant atkreipia dėmesį į jo verksmą įvardindama, kad mato ir girdi, jog vaikui negerai, ramindama jį žodžiais ir veiksmais, bandydama suprasti ir aiškindamasi verksmo priežastis. Gal kūdikiui šalta? Gal jam kas nors spaudžia? Gal prisišlapino ir nemalonu? Gal jis alkanas? Gal tiesiog reikia šilto mamos apkabinimo? Jautrus atreagavimas reiškia ir subtilų pajautimą, kiek vaikui reikia mūsų įsikišimo ir globos, kada jau jis yra patenkintas ir gali toliau savarankiškai imtis pasaulio tyrinėjimo. Svarbu užtikrinti vaikui pakankamą stimuliaciją, kuri nebūtų pernelyg didelė, verčianti vaiką atsitraukti, ar pernelyg maža, kurią rodo vaiko nenoras atsiskirti. Jei vaikas verkia ir purto galvą dainuojant jam daineles, vadinasi jam to per daug, tuo tarpu jei ant rankų panešiotas vaikas vėl prašosi į glėbį, vadinasi jam to buvo per mažai, jam reikia ilgesnio apkabinimo. Jautrių tėvų vaikai geriau supranta save, geba atpažinti savo poreikius ir jausmus bei juos išreikšti, be to jie išmoksta būti jautrūs ir supratingi su kitais žmonėmis.

Motinos pienas ar motinų elgesys?

Žindymo, motinos pieno nauda neabejotina. Sveika pilnavertė mityba, kurią pirmuosius vaiko gyvenimo mėnesius padeda užtikrinti motinos pienas, svarbi ne tik palaikant fizinę sveikatą, bet ir psichologinę savijautą, kas savo ruožtu prisideda ir prie pozityvios pažintinių gebėjimų raidos. Tačiau norint užauginti sėkmingą vaiką svarbu kreipti dėmesį ne vien tik į vaiko mitybą atsisakant iliuzijų, jog užtenka vaiką žindyti ir dėl to jis bus protingesnis. Jei nebus puoselėjimas jautrumas vaikui, nepadės ir pozityvia laikoma žindymo praktika. Žindykite vaikus, tačiau norėdami užauginti jį protingu žmogumi, būtinai kartu praktikuokite tai, kas padeda tobulinti vaiko pažintinę raidą. Mylėkite, klausykite, bandykite suprasti savo vaikų vidinį pasaulį bei skaitykite jiems!

Sėkmė slypi Jūsų rankose!

Remtasi šiomis mokslinių tyrimų publikacijomis:

¹Victora C. G., Horta L. B. at al. Association between breastfeeding and intelligence, educational attainment, and income at 30 years of age: a prospective birth cohort study from Brazil, Lancet Glob Health, 2015, 3:199-205.

²Gibbs, B. G., Forste R. Breastfeeding, Parenting, and Early Cognitive Development The Journal of Pediatrics, 2014; 164:487 – 493.

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

Publikuota www.delfi.lt ir psichika.eu

Straipsniai 13/12/2018 By Eglė Dapkevičė 0 Comments

Iki kada maudyti skirtingos lyties vaikus: tėčiui – dukrą, o mamai – sūnų?

Straipsnis parašytas, atsakant į mamos klausimą:

„Sveiki, labai domintų specialisto komentaras tokia tema: su draugėmis auginame skirtingo amžiaus dukras – 5,4 ir 3 metukų. Bekalbant užvirė diskusija dėl vaikų maudynių. Viena mama teigia, kad jos vyras tokio amžiaus dukros jau nemaudo, nes ji esą didelė ir tai turėtų daryt mama, kitos mamos džiaugiasi, kad vyrai pagelbėja, nes, tarkim, kol ruošia kitą vaiką miegui ir pan., vyras nuprausia ir suruošia miegui dukrą. Gal ir keistas klausimas, bet mums labai aktualus: iki kokio amžiaus normalu, kad tėtis maudo dukrą, o mama sūnų? Ar vaiko lytis turi įtakos tokiems dalykams?“

Žmonių įsitikinimai apie kūną ir nuogumą labai skiriasi net tik skirtingose kultūrose, bet ir toje pačioje visuomenėje. Vieni laikosi griežtų ribų, susijusių su nuogo kūno demonstravimu, kiti jaučiasi labiau atsipalaidavę būdami nuogi šalia kitų. Suprantama, kad egzistuojant tokiai įvairovei, kyla klausimų, kas tinkama ir kas gali būti vaikui žalinga.

Maudydami stebėkite pokyčius savo reakcijose ir vaiko elgesyje

Atsakant į jūsų klausimą, kada tėvai turėtų nustoti maudyti priešingos lyties vaiką, reikėtų atsižvelgti, kad gali būti dvi vaiko prausimo situacijos: kai tėvai maudo vaiką būdami šalia jo bei kai kartu su juo maudosi ir patys. Abiem atvejais, nepriklausomai nuo vaiko lyties, nustoti maudyti jį reikėtų, kai nors vienas iš dalyvių, mama, tėtis ar sūnus, dukra ima jausti nepatogumą, sumišimą, gėdą. Paprastai diskomforto požymiai pastebimi anksčiau, kai maudynėse dalyvauja priešingos, o ne tos pačios lyties vaikas ir vienas iš tėvų, o ypač tada, kai maudomasi kartu. Tačiau dėl mums įprasto mamos kaip pagrindinio vaiko globėjo vaizdinio mamos dalyvavimas maudant sūnų toleruojamas ilgiau nei tėvo ir dukros poroje.

Natūraliai kylantis privatumo poreikis yra vykstančių pokyčių ženklas. Tėvams noras slėptis gali kilti pamačius, kad vaikas įdėmiai stebi ar nori paliesti suaugusiojo genitalijas. Svarbu tokioje situacijoje reaguoti ramiai, nes tai yra normalus jaunesniojo amžiaus vaikų elgesys. Vaiko drovėjimasis taip pat yra signalas, jog metas pokyčiams. Būtina atkreipti dėmesį į vaiko susivaržymą net jei jo nėra kitose panašiose situacijose. Pavyzdžiui, vaikas gali reikalauti maudytis vienas ir prašyti kitų nežiūrėti šluostantis rankšluosčiu, nors pastebite, kad atrodo atsipalaidavęs viešai šlapindamasis.

Mokykite saugumo įgūdžių

Norėčiau padrąsinti visus tėvus išnaudoti šias natūraliai kylančias aplinkybes vaikų edukacijai. Vaikų prausimas gali būti ne tik higienos įgūdžių ugdymas, bet ir svarbi vaikų lytinio švietimo, kurio vienas iš tikslų formuoti palankų požiūrį į savo kūną bei lytį, dalis. Vaikas daug ką išmoksta apie kūniškumą vien stebėdamas jūsų reakcijas. Tačiau labai svarbu pajutus minėtus signalus įvardinti garsiai savo pastebėjimus, pasikalbėti su vaiku apie jausmus, asmeninio privatumo ribas, mokyti saugumo įgūdžių. Kalbėkite vaikui apie jį dominančius lytinius organus, įvardindami tikruosius nedviprasmiškus jų pavadinimus. Paaiškinkite, kad negalima liesti kitų žmonių genitalijų, nes tai privati kūno vieta, kuri dengiama apatinėmis kelnaitėmis. Perspėkite, kad vaikas saugotų save ir neleistų niekam liesti be leidimo savo intymių kūno vietų. Papasakokite apie blogų ir gerų prisilietimų skirtumus.

Atkreipkite dėmesį į vaiko amžiaus tarpsniui būdingas tendencijas, susijusias su lytiškumu

Paprastai minėti pokyčiai prasideda apie ketvirtuosius vaiko gyvenimo metus. Šiame amžiaus tarpsnyje palaipsniui didėja vaikų supratimas apie lyčių skirtumus, savo lyties stabilumą, jie domisi, iš kur atsiranda vaikai. Greičiausiai daug tėvų, auginančių 3-5 metų amžiaus vaikus, yra pastebėję, kad šiame raidos etape vaikai ima rodyti išskirtinį dėmesį priešingos lyties vienam iš tėvų, siekia ypatingo santykio su juo. Ir nors tai yra normalus vaiko poreikis šiame raidos periode vaiko demonstruojamo flirto nereikėtų skatinti. Pastebėjus gundančio elgesio užuomazgas maudynių pobūdis turėtų keistis. Nuo pat ankstyvosios vaikystės vaikai turi suprasti, kad tėvai turi ypatingą tarpusavio ryšį, nuo kurio vaikas yra atribojamas.

Manau, kad vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tema apie vaiko ir priešingos lyties vieno iš tėvų maudynes pasirodė aktuali būtent jums – tėvams, auginantiems 3 – 5 metų vaikus. Iš tiesų tai atspindi vakarų kultūros tendencijas, kurias patvirtina įvairūs tyrimai. Vienas iš tokių T. Cavanagh Johnson ir R. Hooper 2003 m. publikuotas Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas. Siekiant išsiaiškinti, kokios yra suvokiamos intymumo tarp tėvų ir vaikų ribų normos, buvo tiriamos įvairių sričių specialistų, dirbančių su vaikais, nuostatos apie tokius šeimos įpročius kaip vaiko maudymas. Dalyviai nurodė, kad mamos ir sūnaus, mamos ir dukros, tėvo ir sūnaus porose vaiko maudymas socialiai priimtinas vidutiniškai iki 5 metų, tačiau tėvo ir dukros atveju vidutiniškai iki 4 metų, o nepriklausomai nuo tėvų ir vaikų lyties maudytis kartu su vaiku tinkama vidutiniškai iki 3 metų.

Apibendrinant noriu akcentuoti, jog ne vaiko metų skaičius yra lemiantis veiksnys priimant sprendimą maudyti ar ne priešingos lyties vaiką, praustis kartu ar ne. Kiekviena šeima unikali. Svarbiausia jautriai reaguoti tiek į vaiko siunčiamus signalus, rodančius besikeičiantį požiūrį į kūną, tiek į savo jausmus ir privatumo poreikį. Pozityvus bendravimas yra atviro, šilto ir stipraus tarpusavio ryšio pagrindas.

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

Publikuota www.tavovaikas.lt

Straipsniai 09/11/2018 By Eglė Dapkevičė 0 Comments

Mamos ir tėčio atostogos be vaikų – daugiau naudos ar žalos?

“Kada jau galime atostogauti be vaikų? Kaip tai vaikams atsiliepia?” tai dažni tėvus kamuojantys klausimai. Panašų klausimą uždavė viena mama portalo apie vaikus redakcijai. Atsakau į jį komenduodama kaip atsiskyrimai veikia mažamečius vaikus. Mama klausia:

„Planuojam vestuves su vyru kitais metais. Turim 2 vaikus, kitąmet, kai tuoksimės, mergytei bus 2,10 m, o berniukui – 1,4 m. Aš labai noriu išvykti medaus mėnesio tik dviese, o vyras nesuvokia, kaip galima palikti tokius mažus vaikus močiutei. Jis nori, kad vaikai kartu vyktų, bet čia jau bus joks poilsis ar medaus mėnuo. Bandymai išaiškinti vyrui, kad jiems nieko nenutiks, tampa barniu. Vyras kiauras dienas dirba ir su vaikais būna labai mažai. Kaip reiktų išaiškinti vyrui, kad vaikams nieko nenutiks su močiute?”.

Dėkoju užklausimą. Pirmųjų atsiskyrimų tema yra aktuali kiekvienai šeimai, auginančiai mažus vaikus, nes jie kelia daugybę jausmų tiek vaikams, tiek tėvams. Tokiose situacijose tėvai atsiduria tarsi jausmų supynėse, kuomet svyruojama tarp poreikio ar būtinybės pabūti be vaikų ir nerimo juos palikti, todėl tai labai jautri tema, verčianti apmąstyti visus „už“ ir „prieš“.

Rašote, kad auginate du mažus vaikus tarp kurių 1,5 m skirtumas. Nors nenurodote tikslaus jų amžiaus, iš pateikto konteksto spėju, kad jūsų vyresnioji dukra turėtų būti tik neseniai pradėjusi lankyti darželį, o sūnus dar kūdikis. Jei taip, panašu, kad šiuo metu susiduriate su visa puokšte motinystės iššūkių: patiriate pokyčius dėl šeimos pagausėjimo, tenka priimti naujus dukros vaidmenis, atsiradusius gimus broliui bei platesnėje socialinėje aplinkoje, jei lanko darželį, galiausiai pats kūdikio auginimas reikalauja daug emocinių išteklių, ypatingo atsidavimo ir kantrybės. Skaitant laišką, atrodo, kad jaučiatės nusivylusi, nesuprasta, pavargusi ir stokojanti pagalbos iš vyro. Gali būti, kad atostogų, kurios bus tik kitais metais, tema jums yra tokia svarbi, todėl, kad matote jas kaip galimybę patenkinti būtent dabartinius savo poreikius. Neabejoju, kad poilsio jums reikia ypač šiuo metu, todėl noriu padrąsinti jus pažvelgti pirmiausia į dabartinę savo situaciją. Pakvieskite savo partnerį diskusijai apie tai, kas vyksta dabar ir kas būtent šiuo metu sąlygoja jūsų troškimus, susijusius su ateitimi. Paprašykite artimųjų pagalbos ir pabandykite šiek tiek laiko skirti tik sau ar dviese su vyru be vaikų jau šiuo metu. Tai gali būti viena ar kelios valandos per dieną. Tėvams būtina pasirūpinti ne tik vaikų, bet ir savo poreikiais, nes jūsų savijauta turi didelės įtakos santykių su vaikais kokybei.

Dažniausiai abejonės, priimant sprendimą dėl atsiskyrimo, tėvus apninka dėl nerimo ir nežinomybės kaip vaikai išgyvena atsiskyrimą ir kaip tai paveiks vėlesnį tarpusavio ryšį. Be abejonės, vaiko akimis, atsiskyrimas yra stresą keliantis įvykis. Ir nors tai yra neišvengiama patirtis, kokią reikšmę ji turės vaiko gyvenime priklauso nuo įvairių aplinkybių. Vienaip yra kai vaikas su tėvais išsiskiria kelioms valandoms ir kitaip kai savaitei. Vienaip yra kai atsiskyrimą patiria vyresnio amžiaus vaikas ir kitaip kai jaunesnio. Tyrimai patvirtina, kad netgi vienos savaitės trukmės atsiskyrimas nuo mamos per pirmuosius du vaiko gyvenimo metus turi tam tikrų neigiamų pasekmių vėliau. Taip yra dėl to, jog tai jautrus laikotarpis, kuomet formuojasi prieraišumas ir atsiskyrimai gali sutrikdyti jį. Mažų vaikų pasaulėvoka yra visiškai kitokia nei suaugusiųjų. Jie kitaip supranta laiko sąvoką, be to, nesuvokia, kad daiktui ar žmogui pranykus iš akiračio, šie nedingsta apskritai, o toliau egzistuoja. Tai reiškia, kad tokio amžiaus vaikams svarbu fiziškai matyti tėvus, kad suvoktų, jog jie pasiekiami. Vaikai kitaip nei suaugę vertina ir atsiskyrimo priežastis dėl savo egocentriškumo, lemiančio, kad jie viską, kas vyksta, sieja su savimi. Tai gali lemti klaidingą vaiko įsitikinimą, kad tėvai išvyko, nes norėjo jį palikti arba dėl to, kad jis buvo negeras. Tokios vaikų nuostatos labai dažnai stebimos vykstant tėvų skyryboms. Žinoma, vaikui augant, jo pažintiniai gebėjimai vystymosi ir pasaulio suvokimas ima vis labiau panašėti į suaugusiojo, tačiau tai trunka nemažai laiko. Tik trečiaisiais gyvenimo metais vaikai vis tvirčiau pradeda suvokti, kad kitas fiziškai egzistuoja, nors ir nėra šalia ir kad emocine prasme išlieka yra toks pat. Tuomet vaikai pradeda suprasti, kad tėvai turi atskirą gyvenimą nuo jų ir juos myli, net kai nėra kartu.

Taigi žvelgiant iš vaiko pozicijų vertėtų per pirmuosius du jo gyvenimo metus išvengti ilgesnių atsiskyrimų. Žinoma, kiekvienas vaikas yra unikalus, kiekvieno branda netolygi, todėl ir dviejų metų sukaktis nėra rodiklis, nulemiantis konkretaus vaiko emocinį pasirengimą atsiskirti nuo tėvų. Bet kokiu atveju, aktyvus tėvų vaidmuo paruošiant vaiką atsiskyrimui gali sušvelninti patiriamą stresą atsiskyrimo metu. Svarbu apie tai kalbėtis su vaikais jiems suprantama kalba, ir net jei atrodo, kad vaikas ne viską supranta, vis tiek reikia jam pranešti apie savo ketinimus. Atsiskyrimo nerimą mažina ir tai, jei vaikas paliekamas žmogaus, su kuriuo turi artimą santykį, priežiūrai, saugioje ir gerai jam pažįstamoje aplinkoje, geriausia, jei savo namuose. Svarbu atsiskyrimo laikotarpiu laikytis vaikams įprastos rutinos. Žinoma, atsiskyrimo metu padeda ir tarpusavio bendravimas naudojant šiuolaikines technologijas, kuomet galima pamatyti vieniems kitus bent jau ekrane.

Dar kartą norėčiau akcentuoti, jog svarbūs abiejų pusių: ir tėvų, ir vaikų poreikiai, todėl prieš priimant vieną ar kitą sprendimą, įvertinkite, kas geriausia. Linkiu jums suderinti savo ir savo vaikų poreikius taip, kad visi laimėtų!

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

Publikuota www.tavovaikas.lt

Straipsniai įpročių ugdymas • išrankus maistui 05/11/2018 By Eglė Dapkevičė 0 Comments

Vaikas nevalgo: ką daryti?

Nemažai tėvų keliasi ir užmiega su šiuo klausimu. Noriu visus padrąsinti: neišsigąskite, jei jūsų vaikas sako „to nevalgysiu, šito nemėgstu“. Įdėjus pastangų galima išugdyti sveikos mitybos įpročius ir žinoma, reikia tai daryti. Svarbiausia prisiminti, kad nuo mūsų pačių labai daug priklauso, ką, kaip ir kodėl valgys, vaikas.

Pradėkite nuo ragavimo

Norint, kad vaikas pradėtų valgyti vieną ar kitą maistą, pirmiausia jis turi jo paragauti. Svarbu laikytis „vieno kąsnio taisyklės“ – paprašyti bent paragauti ir nedaryti spaudimo suvalgyti daug. Tyrimai rodo, jog kartais tenka iki 10-15 kartų pasiūlyti vaikui paragauti patiekalo, kol jis tampa mėgstamas. Bet kaip to pasiekti, jei vaikas maisto nuolat atsisako? Savo valdžios rodymas įsiveliant į kovą prie stalo – ne išeitis. Ragindami, įkalbinėdami, moralizuodami, grasindami, bausdami ar papirkinėdami teigiamų rezultatų nepasieksime. Pamirškime apie tai! Gera žinia, jog yra daug efektyvių būdų, skatinančių vaikus ragauti. Žinoma, konkrečiam vaikui ne visos siūlomos strategijos gali pasirodyti tinkamos. Tai priklauso tiek nuo vaiko temperamento, tiek nuo ankstesnės valgymo patirties. Svarbiausia yra jūsų nusiteikimas: atsipalaiduokite ir mėgaukitės. Jei esate pasiruošę, tuomet pirmyn!

Atsipalaiduokite

Laikykitės dienotvarkės – valgykite tuo pačiu laiku

Vaikas turi žinoti, kas, kada, po ko įvyks. Tai suteikia saugumo jausmą. Jei stengsitės valgyti tuo pačiu metu, po kurio laiko susidarys alkio refleksas – atėjus valgymo metui vaikai jausis alkani ir natūralu, kad suvalgys daugiau. Viename iš vaikų mitybos įpročių tyrimų buvo atskleista, kad alkanumas buvo vienas iš veiksnių, prognozuojančių sėkmingą naujo produkto priėmimą. Ekspertai, dirbantys su išrankiais maistui vaikais, rekomenduoja naują produktą pasiūlyti kaip užkandį, ragavimui skiriant specialų laiką, ne pagrindinių dienos valgymų metu.

Susitarkite dėl taisyklių

Norėdami įtvirtinti pozityvius įpročius, užtikrinkite, kad šeimoje būtų valgymui skirta vieta, pvz. „valgoma tik virtuvėje“, „valgoma maitinimo kėdutėje“, „valgoma sėdint prie stalo“. Valgykite lėtai, neužsiimdami pašaliniais darbais: televizijos žiūrėjimu, naršymu internete, kalbėjimu telefonu – tuo, ką dažnai darome nesusimąstydami. Prie stalo bendraukite, kalbėkite pozityviomis temomis. Pietūs – tai tarpusavio ryšio kūrimo priemonė, puiki galimybė visai šeimai kartu praleisti laiką ir pasikalbėti apie dienos įvykius.

Elkitės įprastai patiekdami naujo maisto

Kartais mūsų nerimas pakiša mums koją. Demonstratyviai pareikšdami, kad šiandien pietums bus kažkas naujo, galite tik prikurti problemų. Vaikas tokią žinutę gali sutikti su įtarimu ir dėl to atsisakyti to „kažko naujo“. Būkite atsipalaidavę ir naujus patiekalus pateikite kaip visada be didelių ceremonijų. Pavyzdžiui, jei į pietų meniu įtraukiama nauja daržovė, tarkim baklažanas, pirmiausia pateikite ją atskirai: kaip garnyrą ar salotas.

Suteikite laisvės vaikams

Nustokite kontroliuoti, kaip ir kiek suvalgoma. Leiskite savo mažyliams valgyti patiems savo rankutėmis ar šaukštu. Taip ne tik paskatinsite jų savarankiškumą, bet ir suteiksite džiaugsmo, sudarydami galimybę patyrinėti pasaulį. Vaikams tai svarbu. Tyrinėjant labiau norisi viską išbandyti, be abejonės, ir paragauti. Pagirkite vaiką kiekvieną kartą, kai pastebėsite tinkamą elgesį valgant, net jei tai būtų tik mažas žingsnelis į priekį “Šaunu, tu šiandien paragavai du kąsnelius. Tu esi puikus ragautojas“. Galbūt kitą dieną jis jau suvalgys tris kąsnius. Įvertinkite tai „Aš džiaugiuosi matydama, kad tu vis daugiau suvalgai daržovių“.

Leiskite vaikams rinktis

Pasiūlykite vaikui išsirinkti ką valgyti arba ką gaminti pietums. Atminkite, kad pasirinkimo ribas nustatote patys. Neklauskite, „ko norėtum pietums?“, nes vaiko norai gali neatitikti jūsų galimybių. Leisdami rinktis pateikite keletą jums priimtinų alternatyvų. Suteikite galimybę vaikui nuspręsti, koks padažas, garnyras ar salotos bus patiektos prie pagrindinio patiekalo. Natūralu paklausti „Nori blynų su uogiene ar su grietine?“. Taip pat galime elgtis siekdami ugdyti sveikos mitybos įpročius ir kitose situacijose. „Šiandien kepsiu vištieną. Gali rinktis su kuo norėtum ją valgyti: su burokėlių ar su morkų salotomis?“. Parodykite vaikui, kad jį rimtai vertinate, klausdami jo nuomonės, ką gaminti pietums „Ką šiandien gaminam iš moliūgų? Verdam sriubą ar troškinį su moliūgais?“ arba „Ko pietums labiau norėtum: sriubos ar troškinio?“ Galimybė pasirinkti stiprina vaiko savivertę, tuomet jis jaučiasi svarbus, nes pats priima sprendimą. Suteikiama galimybė rinktis yra svarbus autoritetingo (arba demokratiško) auklėjimo stiliaus bruožas. Vienas iš įdomesnių tyrimų, nagrinėjančių kaip auklėjimas siejasi su vaikų mitybos įpročiais, parodė, kad šeimose, kuriose tėvai vadovaujasi autoritariniu auklėjimo stiliumi, vaikai mažiau suvalgo daržovių nei tose šeimose, kuriose propaguojamas autoritetingas auklėjimo stilius. Autoritarinis auklėjimo stilius siejasi su bendra didesne tėvų kontrole, taigi ir autoritarine maitinimo praktika, tuo tarpu autoritetingas auklėjimo stilius siejasi su dažnesniu tėvų atreagavimu į vaiką apskritai.

Mėgaukitės

Jei valgymas teikia malonumą, gyvenimas prie pietų stalo paprastesnis. Pavyzdys yra užkrečiamas, todėl gali užtekti vien jūsų pozityvaus požiūrio į maistą ir valgymą, norint skatinti vaikus sveikai maitintis. Tyrimais patvirtinta, kad besimėgaujantys maistu vaikai suvalgo daugiau naujų, iki tol neragautų produktų nei kiti vaikai. Formuokite vaikams pozityvias nuostatas, susijusias su maistu ir mityba, su šypsena ir malonumu valgydami, gamindami ir kalbėdami apie maistą.

Kalbėkite pozityviai ir patraukliai

Venkite atkartoti tokius vaiko žodžius kaip „nemėgsti“, „neskanu“ ir panašių, kuriuos girdime atsisakant valgyti. Geriau padrąsinkite ragauti „Tu dar pamėgsi tai. Tiesiog dar neparagavai pakankamai kartų“. Tai faktas, pagrįstas moksliniais tyrimais. Negąsdinkite vaiko „susirgsi, jei nevalgysi daržovių“. Motyvuokite vaikus paragauti daržovių, papasakodami apie gerą jų skonį. Žinutės apie gaunamą naudą yra veiksmingesnės, siekiant įtvirtinti sveikatai palankų elgesį, nei apie galimą žalą. Tačiau atminkite, kad akcentuojama nauda turi būti aktuali. Jaučiamas malonumas skanaujant yra aktualesnė vaikams nauda nei pasakymas, jog valgydami daržoves būsime sveikesni. Kuo jaunesnis vaikas, tuo mažiau supranta tokias abstrakčias sąvokas kaip „sveikata“ .

Būkite kūrybiški

Mokslininkai nustatė, kad vaikai suvalgė dvigubai daugiau daržovių, kai jos buvo linksmai pavadintos: „Švytinčios morkos“, „Galingieji brokoliai “. Pabandykite ir jūs! Įtraukite į kūrybinį procesą ir vaikus, surenkite konkursą, rinkdami geriausią dienos patiekalo pavadinimą.

Įtraukite vaiką į pokalbius apie maistą

Klauskite vaiko atsiliepimų, ką jis mano apie ragaujamą valgį. Kokias emocijas pajuto paragavus maisto? Aptarkite, kokio maisto kvapas, skonis jūsų vaikams yra malonus ir nemalonus. Papasakokite vaikams apie maisto įvairovę, rūšis, kilmę, kultūrinį paveldą. Tokias edukacijas papildykite smagiomis viktorinomis.

Įtraukite vaiką į veiklą, susijusią su maistu

Mokslininkai įrodė, kad aktyvus vaiko įsitraukimas į su maistu susijusią veiklą turi teigiamos įtakos jų mitybos įpročiams. Tad imkitės tyrinėjimo kartu su vaiku! Eikite kartu apsipirkti, gaminkite patiekalus, užsiimkite sodininkyste, žaiskite, eksperimentuokite, naudokite maistą įvairiems kūrybiniams darbeliams. Tai pasaulio pažinimo būdas, teikiantis daug džiaugsmo ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Eksperimentuokite patiekdami maistą

Vaiko pasirinkimui didelės įtakos turi kaip ir kada patiekiamas maistas. Vaikai suvalgo daugiau patraukliai ir įdomiai atrodančio maisto. Todėl linksmi piešinukai iš maisto lėkštėje sudomina juos ir didina motyvaciją ragauti. Tyrimai rodo, kad jei tėvai įdomiai supakuoja priešpiečių krepšelį, kurį vaikas nešasi į mokyklą, tikimybė, kad jis pirks nesveikus užkandžius, sumažėja. Naujo maisto pateikite, kai vaikai gerai nusiteikę pvz. savaitgalio iškylų metu ar tėvų ir vaikų maisto gaminimo valandėlės metu.

Ištyrinėkite maistą pasitelkdami visus pojūčius

Apžiūrėkite maistą iš visų pusių. Palieskite, pakilnokite, pajuskite jo temperatūrą, paviršiaus gruoblėtumą. Pauostykite, pagalvokite ką primena kvapas. Paragaukite lyžtelėdami, po to atsikąsdami. Skanaukite užspaudus nosį, kad vaikai suprastų, kaip kiekvienas pojūtis prisideda prie skonio pajautimo. Stebėkite veido išraišką ragaujant. Pasiklausykite pabarbenę kaip skamba (pvz. arbūzas). Padrąsinkite vaikus kalbėti, ką jie jaučia uostydami, liesdami, ragaudami ar klausydami. Visa tai galima atlikti užmerktomis, o po to atmerktomis akimis. Paprašykite palyginti, kuo skiriasi maisto produktai, įvertinti, kuris yra saldžiausias ar rūgščiausias. Tokie tyrinėjimai ne tik sudomina vaiką maistu, bet ugdo ir vaiko dėmesingumą. Nauda dviguba!

Išbandykite

Būkite nuoseklūs, laikykitės susitartų taisyklių, kad prie stalo viešpatautų kasdieninė ramybė ir niekas nedrumstų jūsų mėgavimosi. Atsipalaidavimas leis jums būti pozityviems ir entuziastingiems, o tai užkrečiama! Kalbėdami apie maistą apgalvotai, patraukliai, išryškindami, kokia valgomo patiekalo nauda, aktyviai įtraukdami vaikus į šiuos pokalbius bei veiklas, susijusias su maistu, drąsindami juos ragauti, tyrinėti, pasitelkiant visus pojūčius, leisdami pasirinkti ką ir kiek suvalgyti, efektyviai prisidėsite prie jų sveikos mitybos įpročių formavimo. Sėkmės!

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

Publikuota www.delfi.lt

Straipsniai 20/09/2016 By Eglė Dapkevičė 0 Comments

Kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio?

Nuolat girdžiu susirūpinusius tėvus klausiant “Ką daryti, kad vaikas netaptų priklausomas nuo kompiuterio?”. O kai kurie jau domisi “Kaip ištraukti vaiką iš virtualaus pasaulio?”. Kompiuteris yra patraukli pramoga, tačiau jei vaikas mieliau renkasi virtualią realybę nei gyvą bendravimą, vertėtų susimąstyti. Kas slypi už šio pabėgimo į virtualųjį pasaulį? Atsakyti į šį klausimą svarbu, nes apskritai nėra tokios problemos kaip kompiuteris, yra tik tarpusavio santykių problemos, o besaikis sėdėjimas prie kompiuterio – tik pasekmė, leidžianti identifikuoti sutrikusius santykius. Šis straipsnis apie tai, kodėl vaikams taip patinka leisti laisvalaikį prie kompiuterio ir ką, mes tėvai, galėtume padaryti, siekdami sumažinti vaiko praleidžiamą laiką prie šio “negyvo draugo“, kol tai netapo problema. Kita vertus, besaikis laiko leidimas prie kompiuterio signalizuoja apie santykių problemas: visų pirma, santykių šeimoje, antra, kitoje socialinėje aplinkoje. Tuomet jau tiesiog atitraukti vaiką nuo kompiuterio nebeužtenka, reikia spręsti tikrąsias problemas.

Skaityti