Ir vėl tas surūgęs veidas prie pietų stalo, maisto knaisiojimas lėkštėje. Ir vėl ta įgrisusi frazė „Aš neeenoooooooooriuu šito“. Mus užplūsta pyktis „Kaip tai nenoriu? Juk aš tiek daug laiko gaminau šį patiekalą!“ arba nerimas, įgarsintas perspėjimu „Jei nevalgysi daržovių, susirgsi“. Nėra didelio skirtumo, kuris iš šių jausmų mus aplanko, lydinti mintis dažniausiai ta pati: žūt būt reikia vaiką priversti tai suvalgyti. Ko tuomet griebiamės? Įkalbinėjimų? Raginimų? Moralų? Grasinimų? Bausmių? Papirkinėjimų? Apdovanojimų? Visko iš eilės?
Patirtis rodo, kad pamatyti tuščią lėkštę po pietų labiausiai iš išvardintų strategijų padeda apdovanojimai. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai. Be to, tai pozityviausia iš išvardytų strategijų, padedanti kurti gerą tarpusavio ryšį. Tačiau jei pradedate galvoti „Aha, man tereikės dovanoti keletą žaislų, kad vaikas pradėtų valgyti daržoves “ ir jau svarstote ką jam nupirkti – SUSTOKITE! Neskubėkite trinti rankų iš džiaugsmo, manydami, jog viskas taip paprasta. Riba tarp apdovanojimų teikiamos naudos ir galimos žalos, siekiant įveikti vaiko išrankumą maistui ir išmokyti jį sveikai maitintis, yra gana slydi. Iš tiesų darome nemažai klaidų, skirdami apdovanojimus, kai siekiame ugdyti sveikos mitybos įpročius, tačiau mes pajėgūs jas įveikti. Tos klaidos susijusios su trim klausimais: Kada juos skirti? Kokie jie turi būti? Ir kaip tai daryti? Paanalizuokime, kokias rekomendacijas pateikia ekspertai, remdamiesi atliktais moksliniais tyrimais.
1 klausimas: kada skirti apdovanojimus?
Apdovanojimų efektyvumas akivaizdus, jei norime, kad vaikas ištuštintų lėkštę. Kartais gyvenime būna tokių situacijų, kai yra būtina suvartoti visą maistą. Pvz. žygiuose yra sudaromos sąlygos valgyti tik tam tikru metu, tam tikrą kiekį. Tokiu atveju naudinga besispyriojantį vaiką apdovanoti, kad suvalgytų savo porciją, taip užkertant kelią galimiems vėlesniems verkšlenimams dėl alkio. Žinoma, jei mūsų namuose tokios sąlygos yra kasdien, kitaip tariant, jei mūsų tikslas vaiką įtraukti į „švarios lėkštės klubą“ – išugdyti įprotį suvalgyti viską, kas yra lėkštėje, nepaisant sotumo jausmo, galima apdovanoti vaiką kiekvieną sykį po tokio „žygdarbio“, kol nebereikės jokių paskatinimų ir šie „žygdarbiai“ taps rutina. Tačiau ko vertas šis siekis? Mokslininkai įrodė, kad šio įpročio skatinimas yra žalingas, ugdant vaiko sveikos mitybos įpročius, ir nepadeda palaikyti tinkamo vaiko svorio, o juk būtent to mes ir trokštame. Norime, kad vaikas pamėgtų sveiką maistą ir pats pasirinktų jį valgyti, kad nepersivalgytų, o sugebėtų tinkamai kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį. Apdovanodami vaikus už suvartotą maistą, neišugdysime sveikos mitybos įpročių.
1 klaida: apdovanojame, siekdami išmokyti vaiką sveikai maitintis
Apdovanojimas veikia tuo pačiu principu kaip ir bausmė – galime pasiekti, kad vaikas padarys, ko prašome šią akimirką, tačiau tikėtis, jog ir ateityje jis taip elgsis vadovaujamas vidinių paskatų, neverta – efektas trumpalaikis. Kitaip tariant, jei vaikas ir suvalgo kopūstų sriubą, pažadėjus leisti žiūrėti televizorių pusvalandžiu ilgiau, nebūtinai kitą kartą pateikus kopūstų sriubą, jis ją noriai vėl suvalgys. Nebent dar kartą pažadėtume ką nors malonaus ir įvykdytume savo pažadus. Deja, pamėgti kopūstų sriubos ši taktika nepadės. Netgi priešingai, kai kurie tyrimai rodo, kad toks būdas neigiamai paveikia vaiko pasirinkimus ir tikimybė, kad vaikas savo iniciatyva ragaus maisto už kurio suvalgymą anksčiau buvo apdovanotas, sumažėja, NET jei tas maistas buvo mėgstamas dar prieš apdovanojimus. Tokiu būdu apdovanojimai tampa BŪTINI, siekiant didesnio suvartojimo.
Taip atsitinka, todėl, kad dažniausiai apdovanojimus žadame norėdami, jog vaikas suvalgytų daugiau, tiek kiek MES norime. Vaikas jaučia psichologinį spaudimą. Be to, žadėdami kokiu nors būdu atsilyginti už maistą, kurį jis atsisako valgyti, iš tiesų mes siunčiame žinutę „tu vertas apdovanojimo, jei įveiksi šią sunkią užduotį ir suvalgysi ŠĮ MAISTĄ“ . Tokia pozicija patvirtiname, jog šis maistas nėra toks malonus, kad savaime būtų laikomas apdovanojimu. Iš to seka, kad kontroliuodami vaiko suvalgomo maisto kiekį, pasieksime tik tai, kad šis maistas nebus mėgstamiausių patiekalų sąraše.
1 sprendimas: apdovanojimai turi būti naudojami tik kaip pagalbinė priemonė, padedanti įkalbėti vaiką paragauti maisto
Moksliniai tyrimai rodo, kad kartais tenka iki 10-15 kartų pasiūlyti vaikui paragauti jo nemėgstamo maisto, kol jis vaikui tampa įprastas . „Ir kas tiek turi kantrybės?“ paklausite. „Juk įtikinti vaiką tiek kartų ragauti atsisakomo maisto neįmanoma!“. Daug tėvų patyrė, koks maištas gali kilti, kai paprašome net NE suvalgyti visą kotletą, o tik PARAGAUTI vieną mažytį pupos dydžio jo kąsnelį. Kartais po tokių scenų net nekyla mintis bandyti dar kartą, o ką jau kalbėti apie 15 kartų. Va čia apdovanojimai ir gali pasitarnauti . Tiesiog apdovanojimą reikia skirti už VIENO KĄSNIO PARAGAVIMĄ. Vieną kartą, antrą kartą, trečią ir t.t., kol pamatysite, jog jų visai nebereikia, kad vaikas valgytų mūsų norimais kiekiais tai, prieš ką anksčiau būdavo užčiaupęs burną. Siekiant, kad vaikas pamėgtų siūlomą maistą, apdovanojimai yra naudingi, būtent tada, kai yra derinami kartu su pasikartojančiu to paties maisto pasiūlymu. Laimėjimas slypi tame, kad prašymas paragauti sukelia mažiau neigiamų emocijų nei prašymas suvalgyti visą kiekį. Apdovanojimais ir šiose sąlygose pasiekiamas trumpalaikis efektas, tačiau pasikartojanti patirtis, kuri įvyksta būtent dėl apdovanojimų, duoda ilgalaikių teigiamų rezultatų.
Svarbu prisiminti, kad apdovanojimų skyrimas yra tik viena iš daugelio skatinančių vaikus ragauti atsisakomo – naujo ar nemėgstamo – maisto strategijų, tokių kaip: įtraukimas į sodininkystę, patiekalų gaminimą, sensorinių pojūčių, susijusių su konkrečiu maistu aptarimas, edukaciniai žaidimai bei pasakos, susijusios su maistu, maisto patiekimo būdas, laikas ir vieta, padrąsinimai, pavyzdžio rodymas ir kt. ( detaliau šios strategijos aprašytos kituose straipsniuose apie valgymą). Jei iš visų šių variantų pasirenkame vaiką paskatinti apdovanojimais, turime būti atidūs pasirinkdami, ką būtent vaikui įteiksime, kokias privilegijas suteiksime.
2 klausimas: Kokie turi būti apdovanojimai?
„Gausi desertą tik tada, kai suvalgysi pagrindinį patiekalą“. Pažįstama frazė? Tikriausiai ne vienam iš mūsų teko tai išgirsti vaikystėje, o gal ir patys tai kartojate savo vaikams. Net jei toks paraginimas atrodo efektyvus, kai norime, jog vaikas suvalgytų kuo daugiau daržovių ar kito sveiko maisto, ši strategija yra žalinga dviem prasmėmis.
2 klaida: apdovanojame maistu -„desertu“
Pirma, po žodžiu „desertas“ greičiausiai slepiasi ne toks jau sveikas maistas (pripažinkime, kad dažniausiai tai saldumynai). O kai mes tam tikrą maistą, kurį vaikas mėgsta, siūlome kaip apdovanojimą (juk nepatinkantis desertas nesužavės ir nebus jokios naudos su tokiu pasiūlymu), jis tampa dar labiau trokštamas. Vieno eksperimento metu buvo nustatyta, kad vaikui pateikus neragauto maisto kaip apdovanojimą, jo suvartojimas išaugo, tuo tarpu, kai tas maistas buvo pateiktas kaip tikslinis, kurį reikia suvalgyti norint gauti apdovanojimą, suvartojamas kiekis buvo mažesnis. Kiti tyrėjai nustatė, kad vaikai iš šeimų, kuriose už tinkamą elgesį, nesusijusį su valgymu, yra apdovanojami maistu, daugiau suvartoja nesveiko (saldaus/riebaus) maisto nei vaikai, kurių tėvai nenaudoja maisto skirdami apdovanojimus.
Apdovanodami maistu mes parodome vaikams, kad tam tikras maistas yra „geresnis“, nes gali būti laikomas prizu. Pripažinkime juk ir patys dažnai save apdovanojame pyrago gabalėliu ar šokolado plytele už įveiktą sunkią užduotį (ir iš kur tai išmokome?).
Antra problema, kuri kyla, kai maistas naudojamas apdovanojimams, yra ta, jog tai apsunkina sėkmingą „vieno kąsnio“ strategijos pritaikymą. Mokslininkai nustatė, kad TIK tie vaikai, kurie nebuvo arba labai mažai buvo patyrę, ką reiškia būti apdovanotam maistu už suvalgytą nemėgstamą daržovę, padidino suvalgomą nemėgstamos daržovės kiekį po 12 dienų, taikant vieno kąsnio strategiją.
Iš tiesų svarbu desertą atskirti nuo apdovanojimo. Jei desertas savaime įeina į jūsų pietų meniu, patiekite jį neteikdami tam daug reikšmės, nepaisant to, kaip vaikas valgė daržoves ar kt. Tačiau jei desertas ar kitas greito vartojimo maistas nebuvo numatytas, geriau jo būtų ir išvengti. Pripažinkime, kad dėl nerimo, jog vaikas nepavalgė tiek, kiek mūsų požiūriu reikėtų, kartais elgiamės prieš savo įsitikinimus ir „užkišame“ jį nesveiku maistu. Venkime vaikui sudaryti sąlygas galvoti, kad neprivalgius jis vis tiek ką nors gaus labiau mėgstamo.
2 sprendimas: apdovanoti galime tiek materialiais daiktais, bet ne maistu, tiek suteikdami paslaugas ar privilegijas, tiek kitais neapčiuopiamais, bet teikiančiais malonumą socialiniais paskatinimais
Mažiems vaikams galima pasiūlyti įvairių lipdukų, mažų žaisliukų bei kitų smulkmenų. Galime suteikti tokių privilegijų kaip: galimybė ilgiau pažaisti kieme, pažiūrėti TV, pažaisti video žaidimų, vėliau eiti miegoti ir kt. Jei tai paslaugos, galime vaikui pažadėti papildomą pasaką prieš miegą ar pasisiūlyti sutvarkyti vaiko žaislus vietoj jo paties ir pan. Socialiniai apdovanojimai – tai šypsena, plojimai, paglostymas, pagyrimas. Būkite kūrybingi ir apdovanokite įvairiais dalykais, bet geriau skirkite mažus apdovanojimus dažnai, nei didelius retai. Svarbu, kad apdovanojimas atitiktų vaiko amžių ir poreikius bei būtų įteiktas iš karto po tinkamo elgesio pasirodymo. Jam turi patikti jūsų pasiūlymas, todėl į procesą įtraukite ir patį vaiką. Klauskite, kas jam svarbu, įdomu, ko jis norėtų. Žinoma, geriau pradėti nuo mažų dalykų ir nežadėti vaikams „aukso kalnų“. Galbūt vaikui patiks automobilio lipdukas ir visai nereikės jam pirkti už vieno kąsnelio paragavimą žaislinės mašinytės. Jei vaikui užtenka būti pagirtam už tinkamą elgesį, kad jis ir toliau taip elgtųsi, kitų apdovanojimų ir nereikia.
3 klausimas: kaip skirti apdovanojimus, ar tik nekvepia papirkinėjimu?
Kai kurie ekspertai turi argumentų prieš apdovanojimų naudojimą, siekiant išugdyti sveiką valgytoją, tačiau protingai taikant šią strategiją, galime pasiekti puikių rezultatų. Tačiau ką reiškia tas protingai? Be aptartų, dar viena klaida, kurią darome apdovanodami, yra aiškumo trūkumas už ką tas apdovanojimas. Neaiškumas kyla, jei mes įteikdami žadėtąjį apdovanojimą nieko nepasakome, nepagiriame vaiko. Tačiau ir girti reikia tinkamai. Pavyzdžiui, jei kiekvieną kartą vaikui po pabandymo ragauti atsisakomo maisto, sakome „Tu esi puikus ragautojas“, jam tarsi ir aišku, kad apdovanojimas už paragavimą, bet ar kiekvieną sykį mes jį už tą patį ir apdovanojame? Visuomet girkite vaiko elgesį, o ne jo asmenybę. Svarbu pabrėžti konkretų elgesį, už kurį vaiką apdovanojame.“Šaunu, tu šiandien paragavai du kąsnelius. Tu esi puikus ragautojas“. Galbūt kitą dieną jis jau suvalgo 3 kąsnius. Galime sakyti „Aš džiaugiuosi matydama, kad tu vis daugiau suvalgai morkų“. Socialinis – emocinis kontekstas, kuriame pateikiamas maistas yra labai svarbus vaiko požiūrio į jį formavimuisi, todėl šypsena, pagyrimas, pasveikinimas paplojimu ar paglostymas yra labai reikšmingi. Žinoma, gali kilti klausimas kam apskritai reikia kažką vaikui dar papildomai duoti, žadėti, jei vien pagyrimas traktuojamas kaip apdovanojimas. Kai kurie ekspertai patvirtina, kad norint pasiekti, kad vaikas ragautų ir rinktųsi sveiką maistą, turėtų užtekti socialinių apdovanojimų. Kiti nesutinka. Lyginant materialių ir socialinių apdovanojimų naudą, siekiant įkalbinti vaiką ragauti, mokslinių tyrimų rezultatai nevienareikšmiai. Tačiau tyrimai analizuojantys šių apdovanojimų kombinaciją rodo neginčijamą tokio pasirinkimo privalumą. Toliau plačiau aptarsiu keletą studijų, nagrinėjančių kaip ir kokie apdovanojimai derinami su pasikartojančiu vaiko atsisakomo maisto pasiūlymu veikia šio maisto vartojimą bei pamėgimą.
1. Cooke su kolegomis (2011) įrodė, kad 12 dienų mokykloje vaikams pasiūlyto maisto ragavimas, pastiprinant vaikus už šį elgesį tiek materialiu, tiek nematerialiu – socialiniu apdovanojimu turėjo įtakos nemėgstamos daržovės suvartojimui bei pamėgimui net po trijų mėnesių.
2. Remington su kolegomis (2012) pakartojo analogišką tyrimą namų aplinkoje, kur maistą vaikams siūlė tėvai. Šie tyrėjai taip pat nustatė, jog materialūs apdovanojimai yra naudingi, siekiant padidinti nemėgstamos daržovės suvartojimą ir turi įtakos jos pamėgimui po trijų mėnesių. Tuo tarpu kitose šeimose, kuriose vaikai tiek pat kartų po pasiūlytos nemėgstamos daržovės gavo tik socialinį apdovanojimą – buvo pagiriami („Nuostabu, tu esi puikus daržovių ragautojas“), neparodė tokių pat gerų rezultatų nemėgstamos daržovės atžvilgiu. Tyrėjai lygindami 1 ir 2 studijų rezultatus, spėja, kad pagyrimai greičiausiai labiau veikia tuomet, kai jie yra sakomi nepažįstamo asmens.
3. Tačiau Grubliauskienė su kolegomis (2012m.) savo eksperimentu mokyklos aplinkoje atskleidė, kad vien tik materialūs apdovanojimai (tyrime stalo žaidimai), kaip ir vien tik socialiniai apdovanojimai (tyrime mokytojo plojimai ir šypsena) neturėjo įtakos 5-11 metų vaikų pasirinkimams tarp sveikų ir nesveikų užkandžių (tyrime tarp vynuogių ir traškučių). Tik tuomet, kai šie apdovanojimai buvo pristatomi kartu t.y. vaikas apdovanojamas pažadėtu žaidimu, pasirinkus sveikesnį užkandį bei palydimas plojimais ir šypsena už šį pasirinkimą, buvo stebima, jog antrą kartą po trijų dienų vaikas renkasi vėl sveikesnį užkandį . Žinoma, šiuos rezultatus reikėtų vertinti kritiškai. Klausimas ar rezultatai būtų tokie pat, jei kaip sveikesnis užkandis būtų pasiūlyta pvz. paprikos griežinėlis ar žiediniai kopūstai?
4. Holley su kolegomis (2015) atsakė į šį klausimą. Ši mokslininkų komanda atliko tyrimą namų aplinkoje. Jo metu 2-4 metų vaikų tėvai 14 dienų siūlė vaikams paragauti nemėgstamos daržovės žadėdami už tai apdovanojimą (lipduką) . Jei vaikas paragaudavo siūlomos daržovės, įteikdami apdovanojimą tėvai turėjo jį pagirti „Puiku, tu pabandei paragauti [įvardijama nemėgstama daržovė]“). Rezultatai atskleidė, kad taikant šią strategiją vaikai beveik dvigubai daugiau kartų ragavo pateiktą maistą nei vien tik siūlant paragauti ar kai tėvai parodydavo pavyzdį – prieš siūlydami patys paragaudavo maisto, sakydami „Ši [įvardijama nemėgstama daržovė] tikrai skani!“.
Žvelgiant į šiuos tyrimus, peršasi išvada, kad apdovanoti vaikus reikia dvigubai – kokiu nors materialiu daiktu, paslauga ar privilegija, būtinai papildant socialiniu apdovanojimu – pagyrimu. Tai girdėdami, tikriausiai nuogąstaujate „Bet argi apdovanojimai ne tas pats, kas papirkinėjimas?“ .
3 klaida: apdovanojimus traktuojame kaip papirkinėjimą
Papirkinėjame, kai norime sustabdyti netinkamą vaiko elgesį „aš nupirksiu tau tą žaislą, kurio norėjai, jei nustosi zirzti ir paragausi šios moliūgų sriubos“ . Tuo tarpu apdovanojimai skiriami už tinkamą vaiko elgesį „nupirksiu tau tą žaislą, kurio norėjai, jei paragausi šios moliūgų sriubos“. Nors iš pirmo žvilgsnio šios frazės skiriasi nedaug, esminis skirtumas yra mūsų jausmuose tai sakant. Apdovanojimas yra sąmoningas sprendimas – mes iš anksto apgalvojome, kad galime vaikui pasiūlyti konkretų žaislą už sriubos paragavimą, ir tai sakome, suteikdami galimybę vaikui pasirinkti kaip elgtis. Papirkinėjimas dažnai įvyksta iš nevilties, kai norime žūt būt pakeisti vaiko elgesį ir be išankstinių ketinimų pažadame ką nors jam svarbaus, taip suteikdami galimybę derėtis bei parodydami, kad vaikas turi galimybių mumis manipuliuoti. Tokiais atvejais vaikui gali susiformuoti asociacija „kai tik atsisakau valgyti, man tėvai pažada gerų dalykų“.
3 sprendimas: vaikui iš karto pasiūlykite apdovanojimą už pozityvų elgesį, kurį norite matyti kartojantis, vengdami skatinti apdovanojimais, kai pasireiškia netinkamas elgesys
Venkite veltis į derybas, nepavykus įkalbėti vaiko paragauti jo atsisakomo maisto, žadant apdovanojimą. Nenuleiskite rankų ir kitą kartą bandykite vėl, pasiūlydami ką nors, kas vaiką labiau sužavėtų. Geriausia, kai apdovanojimas yra staigmena, tačiau naudinga paties vaiko paklausti, ko jis norėtų. Svarbu, kad šie sprendimai būtų padaryti apgalvotai, o ne emocijų įkarštyje. Kai apdovanojimas yra staigmena, vaikui susidaro asociacija „kai tik pasielgiu taip kaip tėvai nori, gaunu gerų dalykų“.
Apibendrindama noriu akcentuoti, jog siekiant pripratinti vaiką valgyti sveiką maistą, kurio jis atsisako, pirmiausia reikia kantriai kasdien siūlyti to paties maisto po kąsnelį kartais iki 10-15 kartų. O pagrindinis protingai skiriamų apdovanojimų vaidmuo tėra pagalbinė priemonė, padedanti įkalbinti vaiką ragauti.
Nuorodos į mokslinius tyrimus:
- Cooke, L. J. , Chambers, L.C., Ańez, E. V., Croker, H. A., Boniface, D., Yeomans, M. R., Wardle, J. (2011) Eating for Pleasure or Profit:The Effect of Incentives on Children’s Enjoyment of Vegetables Psychological Science 22(2),190–196;
- Remington, A., Ańez, E., Croker,H., Wardle, J., Cooke, L. (2012) Increasing food acceptance in the home setting: a randomized controlled trial of parent-administered taste exposure with incentives. The American Journal of Clinical Nutrition 95 (1),72-77
- Grubliauskiene, A., Verhoeven, M., Dewitte, S. (2012) The joint effect of tangible and non-tangible rewards on healthy food choices in children. Appetite, 59, 403–408;
- Holley, C.E., Haycraft, E., Farrow, C.V., (2015) `Why don’t you try it again?’ A comparison of parent led, home based interventions aimed at increasing children’s consumption of a disliked vegetable. Appetite, 87, 215 – 222.
