Žyma: baimės

Kaip padėti išsiskyrusių tėvų vaikams, kai gimsta brolis arba sesė?

Kaip jaučiasi išsiskyrusių tėvų vaikai, kai naujoje tėvų partnerystėje gimsta sesuo ar brolis? Kaip padėti šiems vaikams? Kaip sustabdyti kylančius konfliktus tarp vaikų? Tai aktualūs klausimai skyrybas išgyvenusioms šeimoms. Gvildenu šią temą, atsakydama į  susirūpinusios mamos laišką:

Sveiki, 
Pas mane šeimoje tokia situacija rutuliojasi negraži ir dėl to pykstamės labai su vyru. Vyras iš pirmos santuokos turi dvynius, jiems jau beveik 6 metai. Ir yra mūsų dukrytė, kuriai greit sukaks 2 metukai. Ji labai nori bendrauti ir draugauti su broliais, kai jie atvažiuoja. Tačiau dvyniai labai negražiai elgiasi su ja, stumdo, muša, šneka visokias bjaurybes apie ją, rėkia, na, ir, aišku, nebrandrauja normaliai. Tik retkarčiais užeina tarpsniai, kai vienas iš jų šiek tiek pažaidžia su ja, bet tada kitas iškart nustatinėja, kad jis nežaistų su dukryte. Žinoma, dėl to aš su jais labai pykstuosi, nes man skaudu žiūrėt, kaip jie ją šitaip engia ir skriaudžia. Dėl to ir vyras pyksta ant manęs, kad aš grubiai su jais kalbu, būna, užšaukiu, kai matau jau, kad muša. Aš vyrui nuolat sakau, kad kalbėtųsi su sūnumis, kad mokytų gražiai elgtis. Jis tą daro, bet labai pasyviai. Gal dėl to, kad jie kartu su mumis negyvena ir jis nenori persistengt ir per daug auklėti, kad liktų geras tėtis, o ne tas, kuris bamba ir moralizuoja dėl jų taip nemėgstamos sesers. Aš net nežinau. Taigi, kai tik savaitgaliais jie pas mus, taip pastoviai mes su vyru nesantaikoje. Kol dukrelė nebuvo gimusi, sutariau su vaikais labai puikiai. Nežinau, ka daryt. Prašiau juos nuvesti pas psichologą, kad pašnekėtų su jais ir duotų pararimų, bet jų motina net girdėt nenori, aiškina, kad jie ne kokie „psichiniai“, kad reiktų vesti pas psichologą. Tai štai tiek jų motina išprususi, kad psichologą vis dar laiko psichiatru ir kažkokiu košmarišku dalyku.

Skaitant laišką atrodo, kad šiuo metu visai jūsų šeimai sunkus metas. Rašote, kad po dukters gimimo pasikeitė ne tik jūsų santykiai su vyro vaikais iš pirmos santuokos, bet tai turi įtakos ir judviejų pačių tarpusavio ryšiui. Vaiko gimimas jūsų šeimoje įnešė daug pokyčių į jūsų gyvenimą. Jūs tapote mama, jūsų vyras – mergaitės tėčiu, vaikai – broliais sesei, dvynukams dabar esate ne tik tėčio gyvenimo partnerė, bet ir sesers mama. Nauji vaidmenys kelia naujus iššūkius. Teigiate, kad pagrindiniai konfliktai kyla dėl netinkamo brolių elgesio su jūsų dukra ir tėčio vengimo sudrausminti juos. Kaip išvengti nesutarimų? Ką daryti, kad pasikeistų berniukų elgesys su sesute? Ieškant atsakymo į šiuos klausimus, pabandykime suprasti kas verčia dvynius ir jų tėtį elgtis pasirinktu būdu. Pažvelkime į jų vidinį pasaulį ir kas galėtų ten vyksti.

Kaip jaučiasi vaikai iš išsiskyrusių šeimų, gimus sesei/broliui? 

  1. Išgyvena pavydą, vienišumą

Šeimos pagausėjimas visada reiškia, kad tėvų dėmesys paskirstomas keliems vaikams, vadinasi vyresnieji gauna jo mažiau nei iki tol. Jūsų situacijoje dvyniai kaip ir dauguma vaikų, kuriems gimsta brolis ar sesuo, neteko dalies dėmesio iš jūsų kaip tėvų, taigi išgyvena tam tikrą netektį. Tai gali kelti pyktį, pavydą, nusivylimą, liūdesį. Suvokimas, kad sesuo visą laiką gyvena su tėčiu, o berniukai su juo matosi tik savaitgaliais, taip pat gali kelti slogių jausmų, jie gali pasijusti nereikalingi ir vieniši.

  1. Pyksta ir jaučiasi verčiami atitikti naujus reikalavimus, išpildyti lūkesčius

Gimus broliui ar sesei vyresnieji užima naują socialinį vaidmenį. Būti broliu mažai sesei kai kuriems vaikams gali būti didelis iššūkis, ypač kai iš jų tikimasi, kad jie bus „didžiaisiais broliais“ kartais tiesiogiai primetant tam tikrus reikalavimus arba nesąmoningai demonstruojant savo lūkesčius. Dažnai nejučia tėvai pradeda elgtis taip tarsi vaikai jau būtų gerokai ūgtelėję, pervertindami jų brandumą.

  1. Jaučiasi atitolę, abejingi

Šiltų santykių tarp brolių ir sesers stoka gali būti ir dėl pakankamai objektyvių priežasčių. Viena vertus, kuo mažiau įsitraukiame į santykį, kuo mažiau praleidžiame laiko su kitu, tuo sunkiau užmegzti tvirtą ir šiltą tarpusavio ryšį. Vaikai iš išsiskyrusių šeimų, sutinkantys savo sesę/brolį tik savaitgaliais, praleidžia mažiau laiko kartu nei broliai ir seserys gyvenantys po vienu stogu. Tai natūraliai trukdo ir santykio mezgimuisi. Kita vertus, vaikai gali mažiau tarpusavy bendrauti ir dėl skirtingų interesų, susijusių su amžiaus skirtumais.

  1. Patiria ambivalenciją, jaučia kaltę

Kūdikio gimimas išsiskyrusių tėvų naujoje partnerystėje vaikams gali sužlugdyti paskutines jų viltis ir svajones apie tėvų susitaikymą. Suvokimas, jog mama ir tėtis daugiau niekada nebebus kartu gali kelti itin sunkius jausmus. Dėl to būna, kad vaikai neleidžia sau mylėti naujosios sesers/brolio, jausdami vidinį lojalumo tėvams konfliktą, bijodami tokiu būdu įžeisti savo mamą ar tėtį.

Kaip jaučiasi tėvas gimus dar vienam vaikui naujoje partnerystėje?

Pirmiausia kaip ir kiekvienoje šeimoje gimus dar vienam vaikui, tėvams padaugėja atsakomybių, reikalaujančių vidinių išteklių. Šios aplinkybės neretai prisideda prie tėvų kaip poros sumažėjusio pasitenkinimo tarpusavio santykiais. Skirtingi požiūriai į vaikų auklėjimą yra labai dažna poros konfliktų priežastis. Išsiskyrusiems tėvams dažnai šalia naujų iššūkių gimus kūdikiui atsiranda kaltės jausmas, kad nepraleidžia tiek laiko su kartu negyvenančiais savo vaikais kaip su kartu gyvenančiu kūdikiu. Dėl šios savigraužos trokštama bet kokia kaina palaikyti gerus santykius, nesusipykti su vaikais, kas kartais gali nuvesti prie pernelyg didelio nuolaidžiavimo ten, kur turi būti nubrėžtos griežtos ribos.

Kaip stiprinti šeimos narių tarpusavio ryšį?

Kaip ir bet kurioje šeimoje, gimus broliui/sesei, vyresnieji vaikai turėtų jausti, kad jie vis dar yra mylimi. Broliškumo, draugiškumo, rūpinimosi kitu vaikus galime išmokyti per savo pavyzdį. Būkite jautrūs, atidumas kito poreikiams gimdo jautrumą. Kai vaikai pasijus svarbūs ir mylimi, jiems bus lengva mylėti ir mažąją sesutę, nes nereikės konkuruoti su ja dėl meilės ir dėmesio. Praleiskite laiko su dvyniais, patvirtindami, kad jums svarbus jūsų tarpusavio ryšys. Išsiaiškinkite, ko reikia kiekvienam iš jų? Kiekvienam skirkite atskiro individualaus dėmesio. Tai ypač svarbu dvyniams, kurie nuo pat gimimo apskritai turi mažiau galimybių patirti individualaus dėmesio malonumą ir greičiausiai ir taip nuolat dėl jo konkuruoja. Kartais užtenka visai nedaug, siekiant atkurti buvusį ryšį ir išlaikyti jį. Užpildykite vaikų meilės poreikį jiems priimtiniausiais ir reikalingiausiais būdais. Reguliarūs apkabinimai, švelnūs žodžiai, pagyrimai, bendros pramogos, pagalba sprendžiant problemas, patarnavimas, net jei tai yra tiesiog arbatos puodelio atnešimas,  arba smulkios dovanėlės, rodančios, kad galvojate apie juos, gali pozityviai nuteikti kiekvieną ir sustiprinti jūsų santykius.  Tėčio vaidmuo berniukų gyvenime ypač svarbus. Jo dėmesys dvyniams ir aktyvus įsitraukimas į jų reikalus gali būti lemiamas sprendžiant laiške aptariamus sunkumus. Diena arba bent jau pusdienis skirtas tik tėčiui ir sūnums tik viena iš galimybių, padėsiančių vėl suartėti.

Sukurti santykių per prievartą nepavyks, todėl neverskite vaikų daryti to, kam jie dar nepasiruošę. Nereikėtų berniukų įkalbinėti pažaisti su sese, jei jie to nenori. Dvynių ir jų sesutės amžius labai skirtingas, skiriasi jų poreikiai bei žaidimai. Pastebėkite, ko reikia berniukams? Paprastai šešiamečiai trokšta lyderiauti. Skatinkite kuo daugiau praleisti pozityvaus laiko kartu su seserimi pasiūlydami jiems veiklos, kurioje jie galėtų šį poreikį patenkinti. Tai galite padaryti įtraukdami juos į bendras visos šeimos veiklas, suteikdami jiems malonių atsakomybių. Žaiskite kartu su visais vaikais, kad jie galėtų praktiškai mokytis pozityvaus bendravimo, komandinio darbo principų per patirtį imdami pavyzdį iš jūsų. Stiprinkite tarpusavio ryšį kalbėdami, jog berniukai turi sesę, vengdami apibūdinimų „netikra sesė“, „pusiau sesė“ ar pan. Palaikykite kontaktą per atstumą, dažniau pasiskambindami, jei yra galimybių kasdien nusiųsdami vieni kietiems elektronines nuotraukas, atspindinčias dienos įvykius ir nuotaikas. Pagaminkite fotografijų, kuriose būtumėte visi kartu ir pasidėkite matomoje vietoje, kad atvykstantys savaitgaliais vaikai žinotų, jog jie čia laukiami ir nuolat prisimenami.

Jautriai reaguokite ir priimkite visus vaikų jausmus. Padrąsinkite vaikus kalbėti apie juos, kviesdami pokalbiui: „Matau, kad tau liūdna. Gal norėtum apie tai pasikalbėti?“. Prisiminkite ir jiems pabrėžkite, kad kiekvienas turime teisę jausti visokius jausmus. „Atrodo, kad tu pasidarai piktas kaskart, kai pasimatai su sese. Kaip manai, dėl ko taip yra?“  Žinoma, laisvė jausmams nereiškia laisvės veiksmams. Būtina vaikams netinkamai elgiantis nustatyti ribas. Tačiau net tais atvejais, kai netoleruojate tam tikro elgesio, brėždami ribas, stenkitės pakartoti, kad svarbūs kiekvieno poreikiai ir jausmai. Galima sakyti „Suprantu kaip tu jautiesi. Tikrai pikta, kad tai įvyko ir tu turi pilną teisę pykti, tačiau skriausti sesės negalima. Kitą kartą įvykus tokiai situacijai paprašyk mano pagalbos, padėsiu išspręsti konfliktą“. Atsakomybę už ribų nustatymą turi prisiimti abu tėvai. Tėvų tarpusavio konfliktai nepadės vaikams tapti draugiškesniais. Todėl svarbu iš anksto susitarti kaip ir kada drausminsite vaikus ir kad bent jau prie vaikų laikysitės vienos pozicijos, o nesutarimus spręsite jiems nematant. Puoselėkite savo kaip poros santykius. Pasikalbėkite, ką galite gero padaryti dėl vienas kito, kad jaustumėtės mylimi. Pasitenkinimas santykiais padės lengviau pakelti konfliktus, kurie yra neišvengiami kasdieniame gyvenime. Be to, vaikai ima bendravimo pavyzdį iš tėvų, todėl kuo jūs geriau sutarsite, tuo ir vaikai tarpusavy elgsis pozityviau.

Būkite bendražygiais įveikdami sunkumus ir kurkite ryšį kasdien iš naujo!

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

Publikuota www.tavovaikas.lt  ir psichika.eu

10 patarimų kaip padėti vaikui įveikti drovumą

Auginate drovų vaiką? Norite jį užauginti pasitikinčia savimi asmenybe? Tuomet šis straipsnis Jums. Pateikiu 10 patarimų kaip elgtis, norint padėti vaikui įveikti drovumą, atsakydama į nedrąsios mergaitės mamos, parašiusios į www.tavovaikas.lt redakciją, klausimą:

Dukrai netrukus sukaks 5 metai. Mergaitė nėra lėta, bet yra nedrąsi. Reikia ko nors paklausti ar net pasakyti „labas“, ji nedrįsta, slepiasi už manęs, prašo manęs kalbėt už ją. Pati nuo vaikystės esu nedrąsi, daug dėl to išgyvenau ir kažkaip su metais, su tuo susitaikiau ir prisitaikiau, nors dar ir dabar būna, kad man tai „pakiša koją“. Galvojau, kad tokia esu dėl griežto auklėjimo. Noriu padėt dukrai tapti drąsesne, kad ji užaugtų laisva, savimi pasitikinti, tik kaip tai pasiekti – nežinau. Pavyzdžio, iš kurio to mokytųsi, ji neturi. Ką jūsų specialistai galėtų man patarti?“

Kaip užauginti laisvą, pasitikintį savimi vaiką?

Tai aktualus klausimas visiems, kas turi vaikų. Laisvas, pasitikintis savimi vaikas, visų pirma, yra save gerbiantis vaikas, turintis vidinį tikėjimą savo pajėgumu sprendžiant problemas, jaučiantis, kad gali būti priimtas kitų tarpe, siekiantis išbandyti naujus dalykus. Tuo tarpu, nedrąsus, socialinėse situacijose nesijaučiantis saugus vaikas stokoja tokio tikėjimo ir iniciatyvumo. Nuolatinis atsiribojimas nuo socialinių santykių tik padidina problemos mastą ir prisideda formuojantis naujiems sunkumams. Drovumo priežastys gali būti įvairios. Jau gimdami atsinešame tam tikrą temperamentą. Jei vaikas jautresnis, tikėtina, kad tai prisidės prie vėlesnio jo drovumo, tačiau neretai nedrąsumo priežastys susijusios su ankstyvaisiais santykiais tarp vaiko ir tėvų, pirmosiomis jo patirtimis, įveikiant sunkumus, susidraugaujant su kitais ir pan.

Vaikų psichologas gali padėti suprasti, kokios yra vaiko sunkumų priežastys ir kas konkrečiam vaikui labiausiai padėtų juos įveikti,. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar sprendžiant problemas ieškoma specialistų pagalbos, ar ne, tėvų vaidmuo bandant įveikti vaiko patiriamus iššūkius yra ypatingai svarbus. Visų pirma tėvai yra pavyzdys, iš kurio mokomasi stebint. Kitas esminis pagalbos vaikui šaltinis tai aktyvus, pagarbus, jautrus ir drąsinantis kasdienis tėvų bendravimas su vaiku, motyvavimas įveikti sunkumus. Norint padėti vaikui įveikti baimes, svarbu atsisakyti klaidingo požiūrio, kad problemos sprendžiasi savaime, kad vaikas išaugs iš drovumo ir nepasitikėjimo savimi. Toliau pateiksiu 10 patarimų, ką daryti norint padėti vaikui įveikti drovumą ir užauginti jį laisva, pasitikinčia savimi asmenybe.

  1. Pažvelkite į situacijas vaiko akimis

 Efektyviausia pagalba kovojant su nepasitikėjimu savimi bus tuomet, kai suprasime, kas vaikui kelia nerimą ir stabdo nuo iniciatyvos. Išsiaiškinkite, gal vaiką atsitraukti skatina klaidingi jo įsitikinimai apie save, kad „jei man nepavyks, aš nieko vertas“. Parodykite, kad priimate vaiką tokį, koks jis yra, jautriai reaguodami ir nesureikšmindami jo nesėkmių. Užuot kritikuodami, pasikalbėkite apie jas be priekaištų, moralizavimo, gėdinimo, pašaipos ar lyginimo su kitais. Nuolat domėkitės ir tyrinėkite, kas dedasi vaiko vidiniame pasaulyje, kalbėkitės apie patiriamus jausmus analizuodami stresą kėlusią situaciją, taip  padėdami ir pačiam vaikui susigaudyti, kas jį neramina. Parodykite, kad esate pasirengęs išklausyti :“Jaučiu, kad tau negerai.  Gal norėtum su manimi apie tai pasikalbėti?“ Atspindėkite vaikui: „Tau šiek tiek drovu?“ , „Atrodo, mieliau norėtum pažaisti vienas nei su kitais?“ Paklauskite: „Ar kas nors su tavim blogai elgiasi?“, „Ar tau atrodo, kad kiti gali iš tavęs pradėti juoktis, kai kalbėsi?“. Paaiškinkite, kad yra normalu tuo pačiu metu trokšti priešingų dalykų: ir bendravimo, ir atsitraukimo.

Svarbu priminti sau, kad nors vaikai ir tėvai yra panašūs, visgi Jūsų vaikas – tai ne Jūs. Taigi žvelgimas į situaciją vaiko akimis apima ir jo išgyvenimų, elgesio atskyrimą nuo savo paties prisimenamų vaikystės ar dabar išgyvenamų jausmų. Paklauskite savęs, ko aš nerimauju? Ką man reiškia tai, jog mano vaikui sunkiau susidraugauti ar būti drąsiam? Ne visi vaikai vienodai aktyvūs ir vienodai greitai apsipranta naujose situacijose.

  1. Mokykite vaiką tvarkytis su nemaloniais išgyvenimais

 Jei vaikui sunku kalbėti apie jausmus, pasiūlykite jam nupiešti savo nemalonų jausmą. Galite piešinį įdėję į voką užklijuoti ir pasiūlyti jį pasidėti, kur vaikui norėtųsi arba išmesti. Toks veiksmas yra simbolinis nemalonaus jausmo atsikratymas. 

  1. Rodykite vaikui pagarbą būdami kantrūs

Išlaukite, kol vaikas pasirengs žengti žingsnį, įveikdamas savo nerimą. Gali kilti pagunda atsakyti už vaiką, bet toks elgesys tik patvirtintų vaikui, kad vienas jis negali susidoroti su savo nedrąsa. Palaikykite kiekvieną pastebimą entuziazmo kibirkštėlę imtis veiksmų ir suteikite galimybę įsitraukti pamažu. Juk tobulėjame kasdien po truputį, todėl ir vaikui keliami reikalavimai turi būti adekvatūs, atsižvelgiant į jo amžių ir asmenybę. Jei akivaizdžiai matote, kad vaikui pernelyg sunku įveikti užduotį, atsakyti į užduotą klausimą ar paklausti, nebeskatinkite jo.

  1. Nesijaudinkite, ką pagalvos kiti

  Svarbiausia kurti ir išlaikyti pozityvų ryšį su savo vaiku.  Apginkite vaiką, jei aplinkiniai nekantrauja ar susierzina dėl jo neryžtingumo. Neleiskite kitiems jo skaudinti. Tačiau išlaikykite balansą tarp pernelyg didelio globėjiškumo ir psichologinio spaudimo elgtis tam tikru būdu.

  1. Padrąsinkite žodžiais

 Padrąsinkite vaiką paaiškindami, kad situacija saugi. „Ta mergaitė atrodo draugiška. Gali pabandyti pasisveikinti su ja ir paklausti jos vardo“. Paraginkite veikti įvardindami vaiko gebėjimus ir gerąsias savybes. „Tu esi draugiškas, nes moki dalintis. Gali pabandyti pasiūlyti mergaitei savo kibirėlį, juk du turi. Manau ji apsidžiaugs.“

Priminkite vaikui ankstesnius sėkmingai  įveiktus iššūkius. „Pameni kaip praėjusį kartą žaidimų aikštelėje susipažinai su berniuku. Prisimenu, kad iš pradžių tau buvo šiek tiek nedrąsu, bet tu priėjai prie jo ir jums buvo linksma kartu pažaisti tą kartą“

Nedrąsiam vaikui vien tik pabandymas yra vertas pagyrimo. Pastebėkite vaiko pastangas. “Mačiau, kad padavei berniukui mašinėlę, kurios jis ieškojo. Tu labai rūpestingai pasielgei“

  1. Padrąsinkite veiksmais

 Parodykite vaikui savo palaikymą iškilus bėdai, atliepkite ir pasisiūlykite šiek tiek padėti, rodydami pavyzdį, ypač naujose situacijose. „Matau, kad dvejoji eiti ar ne. Jei nori galiu tave palydėti“. Parodykite, kad pastebite net mažytę pažangą, sėkmę. Nusišypsokite, apkabinkite ar paplekšnokite per petį.

  1. Parenkite vaiką situacijoms, kuriose jam gali kilti nerimas

 Pasikalbėkite su vaiku, kas, jo nuomone, gali atsitikti baisaus naujoje situacijoje, aptarkite kaip išvengti ar sustabdyti stresą keliančią patirtį. “Jei tau pasidarys nejauku, gali trumpam atsitraukti tolėliau nuo kitų ir pabūti vienas, kol pasijusi geriau. Būtinai pasakyk, jei tau pasidarys nemalonu žaisti“  Patarkite vaikui, kad pasijutus neramiai, jis gali apie tai pasisakyti žmogui, kuriuo pasitiki. „Pasakyk auklėtojai, jei tau nepatiks kaip su tavimi bendrauja kiti“. Pamokykite savęs raminimo technikų: kvėpavimo pratimų, raminančių frazių. “Aš ramus, man pavyks!“.

Paskaitykite kartu istorijų apie panašius sunkumus išgyvenančius herojus, kurios iliustruotų kaip jiems pavyko juos įveikti.

Galite parepetuoti, paklauskite tikėtinų klausimų, kurių vaikas gali sulaukti. Pamokykite atsakyti. Tai galima daryti tiesiog žaidžiant vaidmeninius žaidimus. Žaisdamas vaikas gali įgyti naudingos socialinės patirties, pvz. išmokti suformuluoti klausimą.

Jei yra galimybė, galite nueiti anksčiau apžiūrėti naują vietą, į kurią vaikui reikės eiti. Jei tektų vaiką palikti kito žmogaus priežiūrai iš anksto susipažinkite  su juo, pristatykite vaiką ir papasakokite apie jo sunkumus ir stipriąsias savybes.

  1. Stenkitės, kad vaikas norėtų bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiais

Plėskite socialinį ratą. Sudarykite galimybes bendrauti su panašiais vaikais. Galite lydėti vaiką į įvairius jam patinkančius būrelius, pasikvieskite į namus svečių, net nebūtinai su vaikais. Turėdamas galimybę matyti kaip bendraujate vaikas mokysis iš jūsų pavyzdžio.

  1. Mokykite savo pavyzdžiu

 Vaikai panašūs į savo tėvus. Drovumas dažnai būdingas vaikams, kurių tėvai yra nerimastingi, nedrąsūs, nepasitikintys savimi. Ši savybė gali būti perimama pamėgdžiojant. Būtų neteisinga iš vaikų reikalauti to, ko patys negalime, todėl norėdami pagelbėti vaikui įgyti laisvumo, tėvai turėtų stengtis įveikti ir savo drovumą. Dalyvaukite kartu su vaiku įvairiose socialinėse situacijose rodydami pasiryžimą rizikuoti.

  1. Padrąsinkite save

 Net ir labai stengiantis drąsinti savo vaiką, jis gali reaguoti ne taip kaip norėtume. Gali būti sunku tai matyti, tačiau viskam reikia laiko. Nenusiminkite, o tokiais atvejais padrąsinkite ir save.  Tobulėjama pamažu nuolat dedant pastangų.

Sėkmės!

Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė

 www.tevupsichologas.lt

Publikuota www.tavovaikas.lt

Ką turėtų tėvai žinoti kreipdamiesi į vaikų psichologą

Tėvams kyla daug klausimų ir nerimo, susijusio su kreipimusi į vaikų psichologą. Bandysiu išskaidyti nerimą, atsakydama …

15 patarimų kaip išmokyti vaiką tvarkytis?

Vaikų įtraukimas į bendrą veiklą – receptas, užtikrinantis santarvę ir tvarką namuose. Kasdieniai namų ruošos …

Kaip padėti išsiskyrusių tėvų vaikams, kai gimsta brolis arba sesė?

Kaip jaučiasi išsiskyrusių tėvų vaikai, kai naujoje tėvų partnerystėje gimsta sesuo ar brolis? Kaip padėti šiems …